Dienoraštis

Pratęsiu pasakojimą apie šeimyninius santykius, kai moterys skundžiasi savo gyvenimu ir nežino kaip toliau gyventi šeimoje.

Moterys dažnai sako: - „Vyras visai neauklėja vaikų“. Tai sakydamos jos net nežino, ką reiškia terminas „neuklėja“ vaikų. To paties nežino ir vyrai. Beveik visi žmonės nežino ką reiškia tas terminas. Net pedagogai ir tie nežino.

Pabandykime išsiaiškinti ką reiškia terminas „Auklėti vaikus“. Po šiuo terminu žmonės supranta, kad auklėjimui vaikų turi būti surašytos arba žodžiu išsakytos kažkokios tai elgesio taisyklės. Dažniausiai tėvai auklėjimą suprantą tik kaip vaikų besalyginį paklusnumą. Galvoja, kad ką tėvai pasako vaikas be jokių svarstymų, dvejonių, nuolankiai turi padaryti, neasižvelgiant nei į vaiko lytį, nei į amžių.

Toks „auklėjimo“ supratimas yra visiškai absurdiškas. Jeigu tėvai taip galvoja ir taip auklėja vaikus, tai jų protiniai gebėjimai ne ką didesni negu vaikų.

Nėra pasaulyje vaikų auklėjimo kažkokio tai įstatymų sąvado, nors visais amžiais žmonės tai ir bando padaryti.

Egzistuoja aišku bendra nusotata, ją pabrėžia ir Vedos, kad tėvai savo vaikams yra kaip Dievai, tačiau tai nereiškia kad patys tėvai dabar yra kaip Dievai. Seniai praėjo tie laikai, kai tėvai buvo išprusę, pilni meilės ir pagarbos vienas kitam, patys šventai gyveno ir t.t.

Reikia žinoti ir visam gyvenimui atsiminti, kad vaikai „auklėjasi“ pagal taip kaip patys tėvai bendrauja tarpusavyje. O kaip dabar bendrauja patys tėvai tarpusavyje?

Dažniausiai net to vaiko abu nelaukia, vienas kitam priekaištauja, vienas kitą pravardžiuoja, abu būna neatskingi ir neatlieka savo pareigų, būna nešvarūs, šeimoje nėra jokių papročių, abu būna tingūs, ilgai miega, valgo bet ką, geria bet ką, rūko, dirba darbus, kuriais kankina ir žudo kitas gyvas būtybes, nesimeldžia ir t.t.

Tai kaip toks vaikas gali bendrai kažko klausyti ir auklėtis? Tėvai norėtų, kad vaikas tik tylėtų ir vykdytų jų komandas, nežiūrint į tai, kad tos komandos dažnai būna net kvailos.

Kai taip tėvai nesutaria ar vaikas gali įgauti kažkokią tai nuolankumo jėgą? Niekaip negali. Vaikas gal ir klausys ką tėvai sako, bet klausys vien iš baimės, o ne iš pagarbos ir supratimo.

Dar daugiau. Jeigu žmona neklauso vyro, tai ir vaikai tampa nepaklusnūs. Tas pats liečia ir vyrą. Jeigu vyras neklauso savo tėvo ar dvasinio mokytojo, tai jo neklausys ir žmona. Čia bendras principas, todėl visuomenėje nebėra jokio paklusnumo ir nuolankumo.

Norint gyventi laimingai šeimoje, reikalinga parampara. Tai reiškia mama vaikams – Dievas, mamai Dievas – vyras, o vyrui Dievas – Jo tėvas arba dvasinis mokytojas.

Bet, kad taip būtų, reikalinga, kad šeimoje būtų kultivuojama dvasinė sąmonė. Kol šeimos narių sąmonė materiali, šeimos niekas nejungia. Aišku jungia – maistas, seksas, namas, kartais darbas, pramogos, rūpesčiai, buitis, tačiau tai materiali energija ir ši energija yra silpniausia ir nepatvariausia, lyginant su dvasine energija.

Materiali energija turi sąvybę visus išsunkti, nuvarginti ir išskirti. Todėl kiekviena šeima turi pakilti virš materialių rūpesčių ir kasdieninių vargų. Pakilti į savo natūralią prigimtį. Natūrali žmogaus prigimtis – sielos viršenybė virš materialaus kūno.

Moteris šeimoje yra atsakinga, kad visi šeimos nariai apsijungtų, vienas kita suprastų ir mylėtų. Todėl prieš pradėdama su vyru santykiauti ji turi matyti ir žinoti ar tas jos vyras tikrai nori vaikų, ar jis jais rūpinsis, gins, bendraus ir mylės? Ar jis aukos savo laisvalaikį, pomėgius, draugus, tėvus į savo vaikus.

Todėl moters vaidmuo šeimyniame gyvenime yra neįkainuojamas. Tik moteris pajėgi viską ištverti ir apjungti šeimą. Todėl jos ne veltui vadinamos Motinomis.

Tačiau pats vaikų auklėjimas susideda iš vyro ir moters pagarbos vienas kitam, iš bendro jų gyvenimo tikslo ir abiejų norų šiame gyvenime. Todėl, jeigu moteris labai mylės savo vyrą, tai ir vaikai ją tikrai mylės. Jeigu moteris bus nuolanki vyrui, tai jos vaikai bus nuolankūs jai. Jeigu moteris savo viduje gerbs vyrą, tai vaikai ją irgi gerbs.

Kas liečia vaikus, tai reikia žinoti, kad tie vaikai – tai visai ne mūsų vaikai. Vaikai – tai mirę žmonės arba net ir buve gyvūnai, kuriems lemta įsikūnyti žmogaus kūne ir ateiti į mūsų šeimą, kaip vaikams. Tačiau vaikų mes nesukuriame. Jie jau gyveno daug kartų be mūsų ir gyvens po mūsų dar per amžius. Gyvens amžinai. Jie jau yra turėję milijonus kitų tėvų ir dar po mūsų turės milijonus kitų tėvų. Todėl į vaikus turėtume žiūrėti, kaip į Dievo dovaną, kurios pagalba mes galime priartėti prie Dievo.

Vaikai savyje įkūniją meilę, rūpinimasi, švelnumą, paprastumą, naivumą, gerumą, nuolankumą. Todėl kai ateina į mūsų šeimą vaikai jie su savimi ir atsineša tas savybes. Mums tik reikia jas įdiegti savyje. Mes nieko neturime tikėtis ir laukti  iš vaikų.

Dievas mums vaikų formoje duoda galimybę išmokti tarnauti dar vienai gyvybės formai, dar vienai sielai. Todėl pasinaudokime galimybe ir pakilkime virš egoizmo, virš noro pasitenkinti. Išmokime rūpintis ir tarnauti, tai pagrindinė mūsų šio gyvenimo misija.

Paskaitos