Dienoraštis

Šiandien grįžtu iš Vienos ir vakare skaitau paskaitą Alytuje...

Noriu pratęsti įžvalgas liečiančias mūsų šeimyninio gyvenimo peripetijas. Vakar pradėjau nagrinėti tuos paaiškinimus, kuriuos išsako šeimoje moterys arba vyrai, kai abu tarpusavyje nesutaria.

Panagrinėkime paaiškinimą: - „Nepadeda nieko daryti namuose“. Šita frazę dažniausiai vartoja moterys. Pažiūrėkime kodėl atsiranda toks tvirtinimas ir ar jis iš tikro yra teisingas?

Šiandieninėje visuomenėje dažniausiai abu šeimos nariai – vyras ir moteris dirba. Ir tai tapo absoliučia abiems pusėms dažniausiai priimtina forma. Moterys net streikuodavo ir badaudavo, rengdavo politines manifestacijas kol išsikovojo teisę dirbti lygiai kaip vyrai.

Tai paradoksas. Jos gavo tą teisę ir lyg tai sėkmingai dirba kažkur ir kažkam, tačiau kai reikia kažką daryti savo namuose jos jau nebegali ir nebenori, nes joms tai per sunku. Tai natūralu, nes žmogus negali per dieną atiduoti darbdaviui save 100 procentu ir parėjus namo vėl 100 procentu kažką tai daryti namuose. Tam nėra nei fizinių, nei dvasinių jėgų.

Kaip turėtų būti iš tkro? Reikia suvokti, kad kai jauni žmonės apsiveda, jie lyg įkuria dvi atskiras firmas. Vienai firmai, kuri randasi už šeimos ribų, vadovauja vyras. Jis kasdien išeina į darbą, darbe kovoja ir vakare pareina namo atsigauti.

Antrai firmai, kuri randasi namuose vadovauja moteris. Antra firma šimtą kartų svarbesnė už pirmjąją, kurioje dirba vyras. Vyras gali pereiti iš vieno darbo į kitą, tai yra kurti vis naujas firmas ir šeima nuo tos nenukentės, nes jis bet kokiu atveju kažką parneš į namus.

Tačiau firma, kuri yra namuose, negali kas du metai ar trys metai, keisti darbuotojus (tai yra vyrą ir vaikus). Tie darbuotojai pasilieka visam gyvenimui. Todėl čia yra daug sunkiau.

Firmai, kuri namuose vadovauja moteris. Ji direktorė savo vyrui ir vaikams. Ir tik nuo jos vadovavimo priklauso ar tie darbuotojai (vyras ir vaikai) bus laimingi ir norės su tokia vadove visą gyvenimą būti.

Šiuolaikinėms moterims atrodo, kad būti namuose tai reiškia sunaikinti save, atbukti, tarnauti, žemintis, prarasti savo grožį, patrauklumą, žinias ir net degraduoti. Taip joms sako protas, nes visa visuomenė tai deklaruoja. Ir ką tada daro moterys?

Jos atidaro dar vieną firmą. Jos palieka firma – namus be vadovo ir eina kurti dar vieną firmą, kaip vyras. Moterys dirba sekretorėmis, bankininkėmis, verslininkėmis ir dar šimtais kitų pavadinimų specialybėmis. Išeina, kad jos turi dvi firmas. Pabandykim pavadovauti dviem firmom. Kažkuri tikrai nukentės. Žmogus neturi tiek galių, kad visą parą dirbtų vienoda galia. Ir moteris juo labiau neturi tiek jėgų.

Dirbti kitur ne namuose yra daug lengviau. Todėl moterys nebeturėdamos žinojimo, dvasinio pagrindo bėga ten kur lengviau. Tai būdinga ir vyrams. Visiems, kas neturi tikro žinojimo ir gyvena tik protu.

Darbe lyg tai moterims atrodo, kad jos realizuojasi, gauna laimės ir meilės energijos, kažkaip gerai praeina diena, pabendrauja su draugais ir panašiai. Tačiau tkrovėje tai pati didžiausia apgaulė. Mes apgauname patys save. Mes sunaikname savo būsimą laimę ir meilę. Kodėl?

Atsakymas labai paprastas. Tik šeimoje yra tikra laimė. O mes jai nebeturime jokių jėgų. Kaip gali moteris atidirbusi 8 valandas pačio našiausio laiko dienoje darbdaviui, vakare dar šypsotis, skalbti, ruošti maistą su meilę, džiaugtis vaikais ir vyru, šluoti namus?

Ogi ne kaip. Ją suvalgo jos antra firma – darbas. Ir pirma firma – šeima, kenčia. Moteris ir vyras namo pareina pervargę. Į namus abu parneša visos dienos visų žmonių su kuriais bendravo, kuriuos matė, visą neigiamą energiją. Ir tada prasideda tikras karas. Moteris tikisi, kad ji sąžiningai dirbo darbe turi teisę pailsėti ir kad dalį jos darbų – firmoje „namai“, padarys vyras. Tačiau ji dažniausiai skaudžiai nusivilia. Jos „meilė vyras“ nieko nenori daryti. Ir tada prasideda priekaištai, barniai, nuoskaudos, ašaros.

Kodėl vyrai nieko nebenori namusoe daryti? Atskymas labai paprastas. Žmogus produktyviai gali dirbti tik 8 valandas. Vyrų psihikoje tai veikia, kaip užkoduotas failas: „Namo einu ilsėtis“. Ir jis jau tam nebeturi nei fizinių, nei kitokių jėgų. Todėl natūralu, kad kai vyras pareina namo, jis nieko nebenori daryti.

Moterys aišku su tuo nesutiks, sakys:“O tai ką mums daryti, ką mes vergės“?

Dar kartą paaiškinsiu. Žmogus produktyviai, su džiaugsmu, niekam nekenkdamas gali dirbti tik vienoje firmoje. Todėl moterys turėtų „dirbti“ tik vienoje firmoje – savo namuose.

Taip buvo per amžių amžius. Tai užkoduota moters genome. Moterys namuose gali sukurti laimę, meilę, šilumą, jaukumą, grožį. Tačiau dabartiniais laikais moterys, kaip ir vyrai – neišsilavinę. Čia kalba neina apie akademinį išsilavinimą. Mes beveik visi esame baigę aukštasiąs mokyklas. Kalba eina apie dvasinį išsilavinimą. Jo neturi nei vyrai, nei moterys.

Moterims nebepatinka gaminti maisto, todėl jos nebevaldo vyrų. Vyrai nebeneša žmonoms gėlių, todėl jos šaukia ant jų. Moterys nebežegnoja kiekvieną rytą vyrų jiems išeinant į darbą, todėl jie neskuba grįžti namo arba iš vis nebegrįžta. Vyrai kasdien nebesako moterims, kad jie jas myli, todėl jos susiranda meilužius, kurie ką tik jos nori už sekso akimirkas gali joms pasakyti. Ir viskas taip toliau...

Moterys, o ir kai kurie vyrai sakys, kad neįmanoma pragyventi su dabartiniais atlyginimais, todėl turi dirbti abu šeimos nariai. Ir vėl nesutiksiu, nes mes net neskaičiuojame savo pinigų, kuriuos uždirbame. Praktiškai visi žmonės gyvena plačiau, negu leidžia žmogaus šio gyvenimo karma, todėl jiems ir trūksta pinigų.

Kaip tai suprasti? Labai paprastai. Tai ką turime šiame gyvenime, turime iš praeitų gyvenimų. Ne iš praeito gyvenimo, o iš praeities visumos. Dabartinis mūsų gyvenimas nei daugiau, nei mažiau – tai alga kaip mes gyvenome praeityje. Todėl ne visi mes esame vienodoje socialinėje padėtyje. Kažkas turi daug pinigų, kažkas mažai. Tie kas turi daug pinigų, jie praeityje padarė daug gerų darbų. Tie kas turi mažai pinigų, praeityje nebuvo dosnūs žmonėms, jie gyveno tik dėl savęs. Todėl šį gyvenimą jiems daug sunkiau gyventi, nes trūksta „laisvų“ pinigų.

Tie kas neturi pinigų, matydami tuos kurie turi pinigų, jiems dažniausiai pavydi arba juos mėgdžioja. Tačiau pavyti tuos, kurie turi daugiau labai sudėtinga, dažniausiai net neįmanoma, nes neleidžia karma – praeitis. Todėl reikėtų būti išmintingais. Reikėtų priimti savo statusą visuomenėje ir būti tuo kuo jau esi.

Ką tai reiškia? Jeigu esi darbininkas, tarnautojas, žemdirbys, mokytojas ar dar kitokios profesijos atstovas, nereikia mėgdžioti verslininkų arba tų, kuriems šį gyvenimą lengviau pasiseka gauti pinigų. Laimė ne tame, kad žmogus turi didelius namus, naujus baldus, turiningą laisvalaikį, o tame – kad turi psichinę ir dvasinę ramybę.

Ką tuo tiklsu gali padaryti išmintinga moteris?

1.     Ji turėtų kasdien skaičiuoti šeimos biudžeto pinigus.

2.     Namuose maitinti šeimos narius.

3.     Nepirkti jokių nereikalingų daiktų be realios paskirties.

4.     Sukurti šeimoje papročius ir tradicijas.

5.     Nevalgyti kavinėse ir restoranuose.

6.     Atsisakyti šeimoje ir svečiuose alkoholinių gėrimų.

7.     Pasiekti, kad vyra nerūkytų ir negertų alkoholinių gėrimų.

Jeigu moteris taip administruotų šeimos biudžetą, jai tikrai nereikėtų dirbti. Ji galėtų šviestis, dainuoti, piešti, groti, skaniai gaminti maistą, pailsėti ir gražiai kasdien atrodyti, būti maloni vyrui ir vaikams, tiesiog ji būtų šeimoje karalienė.

Bet, kad tai įvyktų moteris ir vyras turi pakeisti gyvenimo vertybių skalę. Iš materialios vertybių skalės jie abu turi pereiti į dvasinių vertybių lygį. Tik perėję į dvasinį lygmenį, jie abu nebegalvos, ką kiti apie juos galvos.

Dvasinis kelias lengvas ir paprastas. Jis prieinams kiekvienam. Tam nereikia jokių lėšų. Atvirkščiai, tik atėjus į dvasinį kelią, Pats Dievas pradeda rūpintis tuo žmogumi, kad jam nieko netrūktų. Iki atėjimo pas Dievą, žmogus pats turi užsidirbti, kai žmogus ateina pas Dievą, Dievas Pats tokiam žmogui duoda tiek kiek jam reikia...

Tęsinys vėliau...

Nuotrauka Vienos muziejuje. Kažkada gyveno tokie dideli briedžiai.

Paskaitos