Šiandien noriu pakalbėti apie tai ką žmonės vadina netradicinę lytinę orientaciją, nes ta tema gaunu klausimų ir galima čia būtų duoti bendrą atsakymą.

Man parašė viena moteris. Ir jos laišką pridedu čia. Jos anonimiškumas čia išsaugotas.

Šiaip, kad mes visi bendrai žinotume. Šventraščiai sako, kad mes nieko šiame gyvenime negalime paslėpti. Mus pastoviai, dieną ir naktį stebi keturiolika gyvų būtybių, plius reikia žinoti, kad širdyje dar gyvena ir Dievas. Todėl tik didžiausias kvailys gali manyti, kad niekas nežino ir nemato ką jis daro. Būkite ramūs visi, po mirties mums viską parodys. Parodys ką mes galvojome, ką kalbėjome ir ką darėme. Už kiekvieną smulkmeną mums reikės atsakyti.

Pabandysiu pratęsti vakar pradėta rašyti mintį apie prisirišimus...

Labiausiai didžioji žmonijos dalis prisiriša vieni prie kitų...

Kodėl?

Labai paprasta mes esame laimingiausi kaip bendraujame. Bendrauti yra irgi sielos savybė. Aišku yra daug vienišų žmonių ir šiaip žmonių, kurie nori būti vieni.

Galvojau ką parašyti šiandien? Ir nusprendžiau atsakyti į praėjusio dienoraščio skaitytojos klausimą.

Ji parašė komentarą: „Perskaičiau Jūsų paskutinį dienoraščio įrašą ir man kilo toks klausimėlis, tiesa sakant jis kilęs jau anksčiau, bet čia dabar labai į temą jo paklausti..

Ar mūsų skausmas dėl netinkamo artimųjų elgesio nekyla vien dėl to, kad esame labai prie jų prisirišę, kas yra negerai. Kaip ir toks karminis dalykas. Ar nereikėtų stengtis mylėti, bet širdimi stengtis atsirišti nuo žmonių?“

Tik šiandien radau fizinių ir dvasinių jėgų atsisėsti prie dienoraščio..

Aš suprantu tuos žmones, kurie kasdien „užmeta akį“ į svetainę, norėdami pamatyti ką aš parašiau ir nieko gal būt neradę nusivilia...

Aš juos suprantu ir labai apgailestauju, kad kartais ir pats nepajėgiu padaryti iki galo ką tikriausiai turėčiau padaryti...

Na štai aš jau ir Indijoje. Vėl grįžau į šią šalį po 80 dienų. Dabar esu ore ir skrendu iš sostinės Delio į pietus, konkrečiau į Kalkutą. Iš Kalkutos dar važiuosiu apie penkias valandas iki galutinio savo tikslo – Majapuro.

Majapuras – tai viso pasaulio, visų religijų, visų žmonių dvasinis miestas. Šiame mieste prieš penkis šimtus metų gimė Viešpats Čaitanija, kuris dar kartą paragino ir pamokė žmones giedoti šventus Dievo vardus.

Aišku Kali amžiuje kalbėti apie Dievą darosi nebepopuliaru. Pasaulyje uždarinėjamos bažnyčios, šventyklos. Vietoj jų įsikuria prekybos centrai, pasilinksminimo vietos, tačiau visa tai tik blogi ženklai mums ir mūsų vaikams.