Jau vakaras. Ir aš tris dienas nerašiau dienoraščio... Pasirodo, atsirado žmonių, kurie skaito šį dienoraštį.

Vakar ir šiandien mūsų Dvarakoje vyko šventės. Vakar Dievybės teikė visiems daršaną. Daršanas – tai pasimatymas, bendravimas, malonė. Dievybės išėjo į lauką, į palapinę ir ten praleido visas penkias valandas. Vakar mes grojome ir giedojome Mahą Mantrą. Atvyko apie trisdešimt svečių. Tai visai nedaug, nes daugelis tikriausiai išsigando karčio. Bet buvo žmonių iš Vilniaus, Tauragės, Alytaus, Kauno.

Už valandos išvykstu skaityti paskaitos į Klaipėdą, todėl turiu kelias minutes pamastyti kas įvyko reikšmingo vakar ir kas dar laukia šiandien.......

Vakar vakarop netikėtai gavau pakvietimą atvažiuoti ir paskaityti paskaitos netoli Vievio susirinkusiom į stovyklą 13 – 16 metų mergaitėm. O įdomu pagalvojau, kiek gi galima joms pasakyti, kad jos mažiau darytų klaidų šiame gyvenime. Nors neturėjau visiškai laiko, tačiau vidinis balsas – Krišna, sakė – važiuok.......nuvažiavau tikrai labai greitai.....

Įdomi diena iš pat ryto...tiek iš ryto prisirinko žmonių, kad vos sutilpome mūsų altorinėje. Šiandien dar ir didžiulė šventė – į mūsų bendruomenę atvažiuojančio Gopalo prabhu berniuko gimtadienis. Jam šiandien sukako trys metai. Vakar nupirkau tortą, matadži Violeta suvėrė Jam ir Jo mamai girliandas, ir mes visi pasveikinome. Pasveikinome, palinkėdami – sugrįžti pas Dievą...tikriausiai nėra geresnio palinkėjimo už sugrįžimą pas Dievą.

Šiandieninė diena ir pats rytas buvo laibai maloningas mūsų namams – Dvarakai. Į rytinę Šrimad Bhagavatam programą susirinko labai daug žmonių. Kas svarbiausia, kad vyriškos lyties atstovų atėjo daug kartų daugiau negu moterų. Kodėl tai džiugu? Ogi todėl, kad dažniausiai „savo laimės“ ieško moterys. Vyrai paskęsta kažkur ten, kur anksčiau paskęsdavo moterys. Vyrai žvejoja, medžioje, žaidžia, pramogauja, ilsisi, o moterys dabartiniais laikais ieško tos laimės...

Šitą gyvenimo dienoraštį rašiau visa gyvenimą. Kažkada tai buvo popieriuje, paskui mintyse, paskui kompiuteryje, paskui vėl mintyse ir dabar vėl atėjo tas etapas, kai norisi vėl rašyti kompiuteryje. Tai mano pokalbis su savimi. Juk niekas kitas taip mūsų nepažysta, kaip mes patys. Žinoma, kiek mes norime save pažinti…