Anantara das dienoraštis
Rugsėjo 11 diena
Pirmadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien tokia pamokanti istorija!
Atmink, visi tavo džiaugsmai ir mirtis ateis pas tave tinkamu laiku!
Ši istorija iš Entonio Hopkinso – garsaus valų aktoriaus ir režisieriaus gyvenimo.
Kai buvau alkoholikas, mano geriausi draugais buvo atsitiktiniai žmonės geriantys baruose. Tai buvo žinoma įsivaizduojami draugai. Bet, žinai, alkoholio nejautrumo būsenoje malonu klausytis nesibaigiančių istorijų apie kitų žmonių sielvartus ir rūpesčius, o viduje tu esi tarsi stabas.
Tada man dažnai nutikdavo – išgeri butelį tekilos ir sakai sau: „O dabar tu gali mirti“. Ir tuo pačiu alkoholikams prieinama tai, kas pro šalį praeina blaivininkui – nuoširdumas. Taip, taip. Daugelis Holivudo prodiuserių atiduotų bet ką, kad gautų šią intymią žmogaus medžiagą.
Kartais išgirsdavau dalykų, nuo kurių man stodavosi piestu plaukai. Tačiau buvo viena istorija, kuri mane tikrai išskalbė. Neatsimenu, to žmogaus vardo, bet jis, atrodė rimtas, dailiai apsirengęs, turėjo brangų portfelį, dažniausiai tokie eina iš proto. Jis atsisėdo šalia manęs ir tarė: „Matau, kad tu esi geras vaikinas, išgerkime“.
Kodėl girtuokliai dažnai vadinami „gerais vaikinais“, man nesuprantama. Stikliukas po stikliuko, ir netrukus tapau visos jo gyvenimo darbų kolekcijos savininku. Jis kalbėjo apie tai, kaip jam sekasi, kad žmona nėščia, kad pasirašyta trokštama sutartis, o pirmadienį užims pareigas, apie kurias svajojo pastaruosius dešimt metų.
„Aš kylu į viršų“, – tada man pasakė šis vyras. Taip, teisingai: aš kylu… Ir tada jis pagriebė dar vieną stikliuką ir pro dantis sumurmėjo: „Nepatikėsite, kokių galingų projektų turiu savo galvoje“, – apvertė stikliuką aukštyn ir puolė prie išėjimo.
Kažkas manyje šaukė: sustabdyk jį, pasiūlyk jam daugiau išgerti! Bet ne, jis jau buvo gatvėje. Ir aš nusisukau nuo lango, prie kurio sėdėjome. O po akimirkos – stabdžių girgždesys, riksmai, ir dviejų gatvių sankirtoje pamačiau kažką beformio ir kruvino, kuris prieš minutę buvo žmogus.
Ką padarė šis vaikinas, kad Visagalis jį taip žiauriai sustabdė? Kuo jis buvo blogesnis už mane, girtuoklį, kurio viduje buvo visiška tuštuma? Kodėl aš išgyvenau, o jį gramdė nuo asfalto?
Oi ne, po šio incidento nenustojau gerti, tai atsitiko daug vėliau, bet supratau pagrindinį dalyką: būk ramus, niekada neskubėk, nejuokink Dievo su savo planais, nekovok su drimbančia puta iš burnos, kaldamas savo tiesą kitiems į galvas.
„Atmink, visi tavo džiaugsmai ir mirtis ateis pas tave tinkamu laiku. Ir tu tam negalėsi niekaip įtakoti“.
Anthony Hopkinsas
Išmintis:
Mes nuo pat gimimo esame laimingi ir viską turime viduje, tačiau mes to nežinome.
Mes galvojame, kad laimė – tai išorinis dalykas.
Mes galvojame, kad laimei pasiekti reikia daug dirbti, kažką įgyti ar kažkur nukeliauti.
Tačiau laimė yra vidinis jausmas, tai sielos, o ne proto būsena.
Laimę reikia ieškoti savo viduje.
Ji ten gyvena amžinai.
Ji gyvena pas kiekvieną iš mūsų.
Ir pas Tave ir pas mane.
Pas kiekvieną.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
