Birželio 13 diena
Antradienis
Dvaraka, Vilnius
Tema: Gyvenimo pamokos!
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Paskaitykite šiandien pamokančią istoriją.
Vienas mažas berniukas anksti liko našlaičiu.
Globoti jį priėmė tolimas giminaitis, kuris pasirodė esąs žiaurus žmogus.
Jis vaiką mušė, maitino visokiomis atliekomis, ilgam uždarydavo į tamsų tvartą ir neleisdavo žaisti su kitais vaikais.
Vieną kartą jis vėl sumušė tą berniuką ir vaikas neištvėręs tos kančios tiesiog pabėgo nuo to savo globėjo.
Berniukas daug keliavo, gyveno iš išmaldų, vogė, miegojo, kur galėjo, o kartą užmigo ant vienos mokyklos laiptų.
Paaiškėjo, kad mokykla buvo įkūręs garsus kovų menų Mokytojas.
Čia buvo mokoma kovos menų ir sklandė legendos apie įspūdingus mokytojo kovinius įgūdžius.
Jis paėmė ir tiesiog tą vaiką įsivaikino.
Berniukas su dėkingumu pradėjo dirbti visus sunkiausius ir juodžiausius darbus, o senasis Mokytojas, matydamas vaiko uolumą, pradėjo jį mokyti kovos meno.
Praėjo metai…
Jaunuolis tapo puikiausiu kovos menų mokytoju.
Dabar jau visa šalis kalbėjo apie jo ypatingus įgūdžius.
Vieną dieną senasis Mokytojas pasimirė ir prieš mirtį tą mokyklą paliko našlaičiui.
Kartą jaunasis mokytojas, buvęs našlaitis, su savo mokiniais keliavo pro savo gimtąjį kaimą.
Netoli vieno namo jis pamatė suglebusį senuką.
– Tai mano dėdė, nuo kurio aš pabėgau, – pasakė jis savo mokiniams.
Mokiniai pagriebė kardus ketindami atkeršyti už savo mokytoją, bet Mokytojas juos sustabdė.
– Ne! – tarė jis.
– Tai žmogus, kuriam esu skolingas už viską, ką dabar turiu ir galiu. Jei ne jis, kas aš būčiau?
– Jo dėka aš atėjau į šį Kelią.
Išmintis:
Mes nesuprantame, kad žmonės, kurie ateina į mūsų gyvenimą ir situacijos į kurias papuolame yra skirtos mūsų dvasiniam augimui.
Kokios bebūtų sunkios situacijos ir kokias kančias mes bepraeitume – visa tai veda į mūsų apsivalymą ir dvasinį augimą.
Tačiau vieni mes mokomės iš to ir esame dėkingi Viešpačiui už pagalbą, o kiti bėgame nuo viso to ir tas situacijas perkeliame tik į ateitį ir jas vis tiek reikės praeiti.
Todėl ar būna „gerai“ ar būna „blogai“, reikia sakyti – „Ačiū Viešpatie“, nes be Jo žinios net plaukas nenukrenta nuo galvos.
Su meile!
Nuolankiai!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
