Dienoraštis
Kovo 29 diena
Trečiadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien tokia pamokanti istorija, kaip mes kartais galime suklysti dėl savo neramaus ir nepatikimo proto!
Paskaitykite:
Koks apgaulingas mūsų protas
Gyveno šalia vienas kito du kaimynai.
Pirmasis savo vaikams nupirko triušį.
Kito kaimyno vaikai irgi paprašė, kad jiems nupirktų kokį augintinį.
Tėvas jiems nupirko vokiečių aviganio šuniuką.
Tada pirmasis pasakė antrajam:
– „Bet jūsų šuo suvalgys mano triušį!”
– Ne, pagalvok, mano šuo dar šuniukas, o tavo triušis dar irgi labai mažas. Jie užaugs kartu ir taps draugais. Problemų nebus.
Ir atrodė, kad šuns šeimininkas buvo teisus. Jie užaugo kartu ir tapo draugais.
Normalu buvo matyti triušį šuns kieme ir atvirkščiai. Vaikai buvo laimingi.
Kartą triušio šeimininkas su šeima išvyko savaitgaliui prie ežero ir triušis liko vienas namuose.
Buvo penktadienis.
Sekmadienio vakarą šuns šeimininkas su šeima verandoje gėrė arbatą, kai į vidų įbėgo jų didžiulis šuo.
Dantyse jis laikė triušį: sumuštą, purviną krauju ir žemėmis ir kas blogiausia, mirusį.
Savininkai užpuolė savo šunį, mušė jį ir vos neužmušė.
Kaimynas buvo teisus.
Kas dabar?
Mums to dar betrūko, kad mus apkaltintų jog mūsų šuo sudraskė jų triušiuką.
Jie grįš po kelių valandų. Ką daryti?
Visi žiūrėjo vienas į kitą.
Vargšas šuo verkė ir verkė, laižydamas savo žaizdas.
Ar žinote, kas nutiks jų vaikams, kai pamatys negyvą triušį?
Vienas iš vaikų sugalvojo:
– „Išmaudykime triušį, išdžiovinkime jo vilną plaukų džiovintuvu ir paguldykime į jo namelį kaimynų kieme.
Kadangi triušis nebuvo suplėšytas, jie taip ir padarė.
Triušis buvo paguldytas į savo namelį. Jo galvą padėjo ant letenėlių ir atrodė, kad jis miega.
Ir tada jie išgirdo, kad kaimynai grįžta.
Šuns šeimininkai atskubėjo į savo namus ir uždarė duris.
Po kelių minučių jie išgirdo vaikų verksmą.
Rasta!
Po poros minučių kaimynai pasibeldė į duris.
Ant slenksčio stovėjo išblyškęs ir išsigandęs triušio šeimininkas.
Atrodė, kad jis sutiko vaiduoklį.
– Kas nutiko? Kas tau nutiko? – paklausė šuns šeimininkas.
– „Triušis… triušis…“
– Mirė? O šią popietę jis atrodė toks linksmas! – taip pasakė šuns šeimininkas.
Jis mirė penktadienį! – Atsakė triušio šeimininkas.
– Penktadienį?
– „Prieš mums išvykstant, vaikai jį palaidojo sodo gale! Ir dabar mes parvykę radome triušį jo namelyje.
Nuo penktadienio dingusio vaikystės draugo ieškojęs šuo pagaliau jį surado ir iškasė, kad išgelbėtų. Ir nunešė jį savo šeimininkams, kad padėtų.
O šeimininkai pagalvojo, kad šuo užgraužė triušį ir žiauriai jį sumušė.
Išmintis:
Niekada nereikėtų spręsti iš anksto, nepatikrinus, kas iš tikrųjų atsitiko.
Net, jeigu ir patikriname, ir tai atrodo tiesa, tai dar neaišku ar tai irgi tiesa.
Šitas pasaulis toks nevienalytis ir jame tiek mįslių, ir bet ką vertinant reikia būti labai atsargiems.
Vedos sako, kad mes linkę iš prigimties klysti ir meluoti, ir todėl tikėtis, kad viskas čia tobula yra absurdiška.
Tuo pačiu viskas ir tobula, jeigu žiūrėti per dvasinę prizmę, tačiau per dvasinę prizmę kažką pamatyti gali tik tyros dvasinės asmenybės.
Nuolankiai
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
