Dienoraštis
Kovo 9 diena
Ketvirtadienis
Vrindavanas, Indija
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien ketvirta diena kai esu Vrindavane.
Dvasinis mokytojas
Mano rytas prasidėjo tradiciškai Vrindavano miesto apėjimu.
Kaip rašiau, tai vadinasi – Parikrama.
Visas parikramos kelias aplink Vrindavaną apie dešimt kilometrų.
Pagrindinė veikla einant – tai melstis.
Melstis – tai kalbėtis su Dievu.
Kalbėtis su Dievu nepertraukiamai dvi valandas.
Vieni, tai dar vadina meditacija, nes reikia galvoti tik apie Jį ir girdėti savo balsą, šlovinant tik Jį.
Tai vienas sunkiausių užsiėmimų kiekvieno žmogaus gyvenime.
Tai atrodo iš pirmo žvilgsnio labai paprasta, nes tai ne fizinis koks tai darbas, tačiau tai pats sunkiausias uždavinys, kurį reikia beveik nepajėgia niekas atlikti.
Kodėl nepajėgia?
Atsakymas:
Nes žmogaus protas slidesnis už ungurį ir lankstesnis už vėją.
Beveik kiekvienas žmogus, kai pradeda melstis, savo mintimis nukeliauja į įvairiausias erdves ir į įvairialypį laikotarpį.
Žmogaus protas dažniausiai nenori būti su Dievu, jis lyg atskira mūsų dalis, kuri nepasiduoda kontroliuojama ir yra labai užgaidi.
Taigi, meldžiantis arba medituojant reikia žiūrėti, kad protas būtų visada su malda arba su mantra, kitaip tai nebus nei malda, nei mantra.
Taigi aš ėjau šiandien aplink Vrindavaną ir bandžiau daryti viską, kad mano protas būtų su manimi, tačiau kartas nuo karto jis vis tiek nuo manęs pabėgdavo.
Iki pietų laukiau mokytojo nes jis turėjo atvažiuoti pirmai valandai, bet galiausiai atvažiavo antrą valandą.
Ir man šiandien buvo didžiausia šventė, nes galėjau asmeniškai su mokytoju pasikalbėti ir patarnauti Jam per pietus.
Juk dvasinis mokytojas nėra šiaip mokytojas, kurį mes įprastai įsivaizduojame ar pažystame.
Dvasinis mokytojas – tai Dievo savybių įsikūnijimas.
Ir be galo įdomu, gilu bei džiugu būti šalia tokio žmogaus.
Būti šalia arba kartu su dvasiniu mokytoju reiškia pajausti iš tikro kas yra laimė.
Visos kitos laimės nublanksta prieš tikrus santykius su dvasiniu mokytoju.
Aš niekada neįsivaizdavau, kad aš siela, būdama vyro kūne, galėsiu išjausti tokius nematerialius jausmus kitos sielos atžvilgiu.
Dabar, kai su tuo susiduriu suprantu, kiek yra didingesnė, galingesnė, švaresnė ir laimingesnė dvasinė energija prieš materialią energiją.
Retas žmogus šiais laikais išgyvena kažką tokio kas liečia dvasinio klausimo esmę, nes tokia energija baigia iš mūsų tarpo visiškai išeiti.
Jeigu kažką ir jaučiame savyje, tai dažniausiai būna surišta su psichine būsena, bet psichika tik proto išraiška.
Bet pajausti ar išjausti dvasinę energiją mes galime tik per Dievą arba per dvasinį mokytoją.
Ir šiandien aš tai jaučiau.
Bendrystė su dvasiniu mokytoju ir tarnystė dvasiniam mokytojui yra amžinas procesas ir tai džiugina, nes tai niekada neužsibaigs.
Mokytojus, kurie mus moko lietuvių kalbos, matematikos ar fizikos mes paliekame išmokę jų mokomų dalykų, tačiau dvasinio mokytojo pamokymai niekada nesibaigia.
Tai žinoma sunku suprasti iš materialios pasaulėžiūros, nes mums atrodo, kad mes ir taip viską žinome.
Tačiau tas žmogus, kuris eina tikru dvasiniu keliu žino, kad kiekvieną dieną tame amžinybės kelyje, jis tik mokinys ir mokinys.
Ačiū Jums už pabuvimą kartu.
Nuolankiai!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
