Dienoraštis
Kovo 6 diena
Pirmadienis
Vrindavanas, Indija
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Kelionė į Vrindavaną
Šiandien aš atvažiavau į Vrindavaną.
Kas nežino kur yra Vrindavanas aš paaiškinsiu.
Vrindavanas tai miestelis, esantis Uttar Pradesh valstijoje, Indijoje.
Nuo Delio oro uosto iki Vrindavano apie 150 kilometrų.
Važiuoti mašina užtrunka virš trijų valandų, bet šiandien vairuotojas mane atvežė per porą su trupučiukų valandų.
Tas vairuotojas važiavo, kaip „ralistas“ ir aš negalėjau jam paaiškinti, kad niekur nereikia skubėti.
Vrindavanas – tai Krišnos vaikystės žaidimų vieta.
Anksčiau čia buvo kaimas su savo moliniais nameliais dengtais šiaudų ir nendrių stogais, o dabar čia šiuolaikinis miestas su būdinga Indijai savo architektūra ir energetika.
Vrindavane kur gyvena daugiau, kaip šimtas tūkstančių gyventojų priskaičiuojama daugiau, kaip penki tūkstančiai šventyklų.
Vrindavano niekada nesupras turistas ir nuotykių ieškotojas, todėl Vrindavanas atsiveria tik vidinėms akims, o ne akims esančioms galvoje.
Vidinėms akims – tai reiškia pačiai žmogaus esybei – sielai.
Vrindavane nėra muziejų ir teatrų, nors atsirado jau ir sporto salės.
Bet čia yra dvasinė nuotaika.
Čia yra charizma garbinti Dievą.
Čia kaip niekur kitur pasaulyje galima kiekvieną dieną užeiti į bet kurią šventyklą ir pamatyti Dievą vis kitokiais rūbais ir vis kitokia nuotaika.
Yra vienas Dievas ir daugybė Jo nuotaikų ir žaidimų.
Kaip mes kiekvieną dieną rengiamės ir kas akimirką mūsų galvoje gimsta vis kitokios mintys ir kiekvieną akimirką veide keičiasi emocijos, taip ir šventyklose Vienas ir Tas Pats Dievas atrodo vis kitaip.
Ir žiūrint į bet kurią Viešpaties murti (Jo dvasinį kūną statulėlės formoje) supranti, kad tik Jo Malonės dėka atkeliauji į tą Vrindavaną, kad tik Jo Malonės dėka užgimsta tokie jausmai, kad tik Jo Malonės dėka mes bendrai egzistuojame.
O Viešpatie! Tik Tu gali apvalyti mano širdį nuo materialių troškimų, visos amžinybės nuodėmių ir tik Tu gali suteikti malonę tarnauti Tau per amžių amžius.
Materialiame pasaulyje, kuriame mes čia gyvename didžiausias žmogaus pasiekimas yra kai jis tampa turtingas, galingas, įtakingas, šlovingas, nepriklausomas ir taip toliau.
Tačiau žiūrint iš amžinybės pusės, iš tikros realybės, didžiausias pasiekimas žmogaus gyvenime kas yra vertinga ir išlieka amžinai yra kai jis išmoksta tarnauti Dievui.
Ir kas svarbiausiai išmokti tarnauti Dievui turėsime kiekvienas iš mūsų.
Nepriklausomai nuo to ar mes to norime ar nenorime, žinome ar nežinome, kol mes neišmoksime tarnauti mes niekada nebūsime laimingi.
Aš atvažiavau čia į Vrindavaną susitikti su savo dvasiniu mokytoju – Jo Malone Čaitanja Čandra Čaran prabhu.
Visi šventraščiai, visi šventieji sako, kad be dvasinio mokytojo mes niekada neišsivaduosime iš šio pasaulio, nes tik dvasinis mokytojas gali mus išmokyti tarnauti Dievui ir perteikti tikrąsias žinias.
Štai aš ir atvažiavau pasitarnauti savo dvasiniam mokytojui nors keletą dienų, kad pajausčiau to dvasinio pasaulio nuotaiką ir tyros sielos pulsavimą.
Linkiu visiems Jums nors kartą gyvenime atvažiuoti į Vrindavaną.
Rudenį aš planuoju porą kartą keliauti su grupe į Vrindavaną.
Jeigu kažkas norėtumėte pamatyti Vrindavaną savo sielos akimis, parašykite.
Nuolankiai!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
