Vaiko nuo dvejų iki trejų metų psichologinės savybės!
Gegužės 2 diena
Ketvirtadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji,
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien Jūsų paskaitymui ir pamąstymui – ką turi žinoti tėvai, kai jų vaikui sukanka su metai?
Paskaitykite:
Vaiko nuo dvejų iki trejų metų psichologinės savybės.
Kai Jūsų vaikui sukanka dveji metai, o kartais tai gali būti anksčiau arba šiek tiek vėliau, prasideda svarbus jo ir tėvų gyvenimo laikotarpis, kurį galima pavadinti „pereinamuoju laikotarpiu“ – nuo kūdikystės iki vaikystės.
Tėvai pradeda pastebėti, kad iki tol jų paklusnus vaikas pradeda priešintis tėvų norams.
Vaiko mėgstamiausias žodis tampa „ne“. Pats vaikas kartais nežino, ko nori. Jis atsisako to, kas jam siūloma, ne todėl, kad to nenori, jam tiesiog nepatinka tai, kad jis turi vykdyti kitų žmonių nurodymus.
Tai neišvengiamas psichologinio ir fiziologinio augimo ir brendimo etapas. Vaikas pradeda suvokti save kaip asmenybę, suprasti, kad jis yra jis, o mama yra mama. Ir vaikui reikia įsitvirtinti tame gyvenime.
Kaip vaikui pavyksta įsitvirtinti šiame gyvenime?
Atsakymas:
Iki šio momento, vaikas daugiau ar mažiau neabejotinai paklusdavo suaugusiems. Dabar jis priešpastato savo norus prieš tėvų reikalavimus.
Viena iš pagrindinių klaidų, kurią daro tėvai bendraudami su vaiku šiuo periodu, yra tėvų nelankstumas ir ryžtas jokiu būdu nepatenkinti vaiko „užgaidų“.
Dažnai toks tėvų elgesys suformuoja vaiką taip, kad vaikas virsta nedrąsia, pasyvia ir nuolankia būtybe.
Kartais, atvirkščiai, santykiai su juo virsta kovų arena.
Dar viena klaida, kurią daro tėvai, tai jie vengia bet kokių konfliktų su vaiku ir besąlygiškai vykdo visas jo užgaidas, norus ir reikalavimus.
Tokiems vaikams tada darželyje ir mokykloje sunkiai sekasi, nes jie neišmoko riboti savęs ir paklusti taisyklėms bei rutinai.
Ką daryti nesutarimo atveju?
Pasiduoti? Ar primygtinai reikalauti savo, parodant „stiprią valią“?
Atsakymas:
Geriausia taktika tokiais atvejais – atitraukti vaiką tuo metu nuo jo užgaidų ir pereiti prie kitos veiklos ir kitų interesų. Be to, tai turi būti padaryta prieš kylant konfliktui, kai jis dar tik bręsta.
Reikia žinoti, kad dvejų metų vaikas skuba iš vieno kraštutinumo į kitą. Savęs patvirtinimo troškulys pasireiškia tuo, kad jis nuolat šaukia: „Aš pats! arba „Aš pati!”
Tik įsitikinęs savo bejėgiškumu, vaikas prašo pagalbos: „Padaryk“, „Padėk“. Jis siekia nepriklausomybės ir tuo pačiu nenori visiškai apleisti kūdikio pozicijos, kurioje jaučiasi saugiai, globojamas vyresniųjų. Todėl tėvai turi būti labai kantrūs.
Tokio amžiaus vaiką reikia mokyti laikytis kažkokių tai šeimoje ar visuomenėje priimtų normų, taisyklių ir rutinos. Tačiau taisyklės turi būti lanksčios. Per griežta rutina tokiam amžiui vaikui netinka. Bet tas režimas vis tiek jis turėtų būti artimas darželio režimui, kad būtų lengviau adaptuotis jame, kai vaikas pradės jį lankyti.
Tėvai turi žinoti, kad vaikas neturėtų priprasti prie to, kad tai, ką draudžia mama, leis tėtis ar močiutė.
Nepaisant tai, kad vaikui yra tik du metai, jis puikiai suvoks, kad gali pasinaudoti močiute, tėčiu, seneliu ar mama priklausomai kur jam bus naudinga.
Pavyzdžiui, jeigu vaikas žaidžia lauke ir nenori grįžti iš pasivaikščiojimo, tėvų pasiūlymas ar prašymas grįžti namo pas vaiką sukelia pykčio pliūpsnį: „Aš tavęs nemyliu! Tu negeras ir t.t.
Tėvams tai nepatinka ir jiems gėda prieš atsitiktinius šios scenos liudininkus, iš čia kyla ir susierzinimas, kuris pasireiškia tėvų šauksmais „Nedrįsk taip kalbėti su mama ar tėčiu“.
Ką daryti?
Atsakymas:
Jei vaikas užsispyręs ir nenori eiti, reikia išsinešti jį ant rankų iš tos erdvės, nepaisant riksmų.
Jeigu tėvai vaikui leidžia pasilikti, jis pamatys, kad ašarų pagalba gali pasiekti savo tikslus, paveikti tėvus ir priversti juos persigalvoti.
Tačiau nešant jį, nereikia neleisti jam išreikšti savo jausmus. Priešingai, jis turi matyti, kad jo jausmai aiškūs tėvams, bet vis tiek laikas palikti tą žaidimų vietą.
Šiame amžiuje vaikai dažnai linkę į „ritualinius veiksmus“. Jie reikalauja griežtos „apeigų“ sekos: prieš valgydamas vaikas turi „nuplauti“ mylimo meškiuko, šuniuko ar kačiuko letenas ir pasodinti jį prie stalo.
Jis taip pat atlieka tam tikrus veiksmus tam tikra seka grįždamas iš pasivaikščiojimo ar eidamas miegoti. Jokiu būdu neturėtumėte praleisti dalies ceremonijos, nes vaikui tai yra labai svarbu.
Kai vaikams tėvai prieš miegą skaito knygutes, jas reikia laikyti taip, kad vaikas matytų knygytėse esančius piešinėlius.
Jokios televizijos laidos ir programos visiškai nepakeičia skaitymo.
Trečiaisiais gyvenimo metais vaikai noriai klausosi muzikinių pasakų.
Ir apie tai sekančiuose straipsniuose.
Anantara das išmintis:
Vaikas yra vaikas ir jam reikia be galo daug meilės, kurios daugiausiai jam gali duoti tik tėvai.
Vaikai mylės savo tėvus užaugę tiek, kiek tėvai mylėjo juos, kai jie buvo maži.
Vaikas nuo pat pastojimo, jau yra atėjusi nauja asmenybė į šeimą, tik pasislėpusi, kuri viską jaučia ką galvoja mama, girdi ką kalba tėtis ir todėl tėvai turi suvokti, kad ta asmenybė yra be galo jautri ir baikšti ir ją reikia be galo branginti ir saugoti, kad nuo jų ji nepabėgtų.
Kai vaikas jau gimsta, jam reikia dar daugiau meilės ir globos, todėl tėvai turi tam atiduoti visą savo gyvenimą, tik tada tėvai ir vaikai iš tikro bus laimingi.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Kas norite pastoviai gauti mano dienoraščių išklotines, užsiregistruokite šioje nuorodoje.
https://contribee.com/anantara-das-vedos-visiems
Noriu paremti
