Dvasios stiprumas!
Lapkričio 13 diena
Trečiadienis
Stambulas, Turkija
Sveiki mielieji,
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien pasakojimas apie žmogaus dvasios stiprybę, kai galima atsispirti bet kokia pagundai.
Paskaitykite:
Tai įvyko prieš du su pusę tūkstančio metų.
Kartą Buda atvyko į Vaišalio miestą, kuriame gyveno gražuolė Amrapali.
Amrapali tame mieste buvo viena garsiausių ir turtingiausių kurtizanių.
Amrapali buvo labai graži ir ją nuolatos lankydavo tik patys turtingiausi ir garbingiausi vyrai: karaliai, princai, generolai ir visuomenės grietinėlė.
Vieną dieną Amrapali iš savo namo terasos pamatė jauną budistų vienuolį.
Anksčiau niekada nieko nemylėjusi Amrapali staiga įsimylėjo.
Vienuolis elgėsi taip oriai, sąmoningai ir maloniai, kad Amrapali negalėjo susilaikyti ir nusileidusi laiptais žemyn, užkalbino vienuolį:
– Po trijų dienų prasidės liūčių sezonas ir todėl aš jus kviečiu tuo metu pagyventi mano namuose.
(Budistų vienuoliai nekeliauja lietaus sezono metu, kuris trunka keturis mėnesius).
Vienuolis atsakė:
– Paklausiu mokytojo. Jei jis leis, aš pasiliksiu.
Atvykęs pas Budą, jaunas vienuolis papasakojo apie neįprastą susitikimą.
Buda, pažvelgęs į jaunuolio akis, pasakė:
– Pasilik.
Po keturių mėnesių jaunuolis grįžo ir nusilenkė prie Budos kojų.
Paskui jaunąjį vienuolį sekė Amrapali, apsirengusi budistų vienuolės drabužiais.
Ji taip pat palietė Budos kojas ir pasakė:
Stengiausi suvilioti tavo mokinį, bet jis suviliojo mane!
Savo buvimu ir sąmoningumu jis įtikino mane, kad tikras gyvenimas yra po tavo kojomis.
Jei meditacija yra gili, jei sąmoningumas yra tyras, niekas nesugadins to grynumo.
Anantara das išmintis:
Siela pakliuvusi į materialų pasaulį prie kažko prisiriša.
Beveik kiekviena siela save laiko kūnu.
Mes matydami vyrą arbą moterį juos laikome vyru arba moterimi, nematydami ir nesuprasdami, kad vyro ar moters kūnas yra tik sielos drabužis.
Mes įsimylime ir prisirišame prie tokios pat nelaimingos ir nesąmoningos sielos, kaip ir mes patys.
Mes būdami su vyru arba žmona, galvojame, kad tai mūsų žmona arba vyras ir nesuprantame ir neatsimename, kad tų žmonų, vyrų, vaikų ir tėvų praeituose gyvenimuose mes turėjome jau tūkstančius ir taip kiekvieną iš mūsų veikia iliuzija priversdama mus tai kentėti, tai džiaugtis.
Tik kai likimas atveda mus į tikrą dvasinį kelią, kai sutinkame tikrą dvasinį mokytoją, mes palaipsniui pradedame suprasti tikro gyvenimo prasmę.
Tačiau kada iš tikro prabusime ir pamatysime tikrą sielą žmoguje, šunyje ar medyje, niekas mums kol kas nepasakys, todėl kasdien kantriai turime užsiimti dvasine praktika, kad vieną dieną ir visiems laikams, išsivaduotume iš tos mus sukausčiusios materialios energijos gniaužtų.
Medituokime, susikaupkime, melskimės, atsiprašykime, tačiau negyvenkime vien tik darbu ir namais.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Mielieji,
šventi raštai sako, kad nėra didingesnio žmogaus gyvenime darbo už šventyklos pastatymą.
Prisidėkite savo aukomis kiekvieną mėnesį tiek kiek galite paaukoti prie naujos Dvarakos šventyklos statybos.
Jeigu galite paaukokite – 1, 5, 10, 20, 50, 100 eurų kas mėnesį ar daugiau ir taip tikrai bus įprasmintas šis Jūsų gyvenimas.
Dabar renkame aukas langų ir durų įsigijimui ir tam reikia – 18000 eurų.
Kur galite paaukoti:
DVARAKOS MIESTO KRIŠNOS SĄMONĖS RELIGINĖ BENDRUOMENĖ
LT457044060008280954
arba per PayPal
https://www.paypal.com/donate?hosted_button_id=URH9ETP88NLFS
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
