Gėris ir tiesa visada nugali blogį ir melą…
Gruodžio 18 diena
Trečiadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji,
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Paskaitykite šios dienos pasakojimą apie tai, kaip vienas Budos mokinys jam kenkė ir kaip jį norėjo net nužudyti.
Šakjamunio Budos laikais, tai yra prieš du su pusę tūkstančio metų, gyveno žmogus, vardu Devadatta.
Jis buvo Šakjamunio pusbrolis, turėjo princo statusą, buvo aukštas ir gražus.
Devadatta kartu su Ananda ir kitais Šakja šeimos princais tapo Budos mokiniu.
Eidamas susitikti su Šakjamuniu, vienuolio įšventinimui, Devadatta surengė nuostabią atsisveikinimo su pasauliu ceremoniją.
Devadatta į šventyklą vyko jodamas ant dramblio su auksu papuoštu palankinu ir apsirengęs prabangiais drabužiais.
Didinga procesija tarsi šaukė visam pasauliui:
- Žiūrėkite! Štai turtingas ir galingas princas tuoj taps vienuoliu.
Toks Devadattos elgesys rodė jo stiprų šlovės troškimą ir norą pasipuikuoti, ko neturėtų sau leisti žmogus, norintis tapti vienuoliu.
Tapęs vienuoliu, Devadatta pirmuosius 12 metų buvo stropus mokinys.
Remiantis budistų šventraščiais, Devadatta turėjo puikių sugebėjimų ir daug ko išmoko.
Jis taip pat stropiai meditavo ir gerai tobulėjo visus tuos 12 metų.
Jis turėjo tyrą širdį ir tvirtai tikėjo Dharmos mokymu.
Xuanzango, Tango vienuolio prototipo iš traktato „Kelionė į Vakarus“, knygoje „Datang Xiyu Ji“ (Kelionių į Vakarų šalis įrašai Didžiojo Tango laikotarpiu) aprašomas didelis akmeninis namas, kuriame Devadatta praktikavo meditaciją.
Be to, per tuos 12 tobulėjimo metų Devadatta išsiugdė kai kuriuos antgamtinius sugebėjimus.
Adžatašatru, Magados karalystės princas ir budistas, nedavęs vienuolio įžadų, nuėjo dar toliau: jo susižavėjimas virto aklu Devadattos garbinimu.
Jis paskelbė, kad Devadatta turi puikias Wei Te savybes (šlovę ir dorybę) ir yra panašus į Budą.
Kiekvieną dieną jis parūpindavo Devadattai ir jo pasekėjams 500 dubenėlių, pripildytų skanaus maisto.
Kadangi princas Adžatašatru, karaliaus sūnus, rodė didelę pagarbą Devadattai, paprasti žmonės ir budistai, kurie nebuvo davę vienuolių įžadų, dar labiau šlovino Devadattą.
Nors Devadatta buvo praktikuojantis vienuolis, jis vis tiek buvo prisirišęs prie žemiškos šlovės ir materialių interesų.
Dėl to jis su džiaugsmu priėmė šias pagyras, garbinimą ir aukas.
Visa tai dar labiau užteršė jo širdį ir jis tapo išdidus.
Galiausiai jis nuėjo taip toli, kad pasakė, kad niekuo nesiskiria nuo Budos.
Pamažu jis ėmė vis labiau pavydėti Šakjamuniui Budai, jame siautė godumas, ambicijos ir maištingos mintys, kurios privedė jį prie neišvengiamo žlugimo.
Vieną dieną Devadatta nuėjo pas Šakjamunį ir paprašė paskirti jį sanghos (budistų bendruomenės) vadovu, nes Šakjamunis jau buvo garbaus amžiaus.
Šakjamunis atmetė jo prašymą ir pasakė, kad net Šariputra ir Maudgaljajana to neprašė, nors abu jie buvo dideli išminčiai ir valdė dideles antgamtines galias.
Kaip toks kvailas žmogus kaip Devadatta galėtų perimti bendruomenės vadovavimą?
Šakjamunis viešai paskelbė apie Devadattos pašalinimą iš sanghos.
Tačiau net ir po šio pranešimo daugelis budistų, kurie aklai sekė Devadatta, nieko nesuprato apie jo tamsius kėslus.
Jie ir toliau garbino Devadattą, o kai kurie net manė, kad Šakjamunis tokias pastabas pasakė iš pavydo.
Budizme yra gerai žinoma istorija, kad vieną dieną Šakjamunis išėjo ieškoti maisto ir pamatė iš tolo artėjantį Devadattą.
Kad nesusitiktų su šiuo apsėstu nusidėjėliu, Šakjamunis pasitraukė į šalį
Kai kurie jį sekę mokiniai buvo sutrikę ir net paklausė, ar Šakjamunis tai padarė norėdamas parodyti pagarbą Devadattai?
Tai buvo įrodymas, kad daugelis žmonių giliai netikėjo Šakjamuniu ir nesugebėjo suprasti Devadattos nuopuolio masto.
Devadatta krito vis žemiau ir net buvo suplanavęs nužudyti Budą.
Kelis kartus jis siuntė žmones nužudyti Šakjamunį, bet kiekvieną kartą žudikai buvo paliesti Budos gailestingumo ir tapo jo pasekėjais.
Vieną dieną Devadatta davė vyno drambliui ir paleido, kai Šakjamunis atvyko į miestą prašyti išmaldos.
Pamatę atbėgantį girtą dramblį, kai kurie Šakjamunio mokiniai pabėgo, o kiti liko saugoti Šakjamunį, pasiryžę paaukoti, net savo gyvybę.
Tačiau kai gyvūnas, apsvaigęs nuo alkoholio, priėjo prie Šakjamunio, jis nuolankiai atsiklaupė prieš Šakjamunį ir liemeniu palietė jo pėdas.
Nuo to laiko vis daugiau žmonių pradėjo kritikuoti Devadatta, bet kai kurie ir toliau jį sekė.
Netrukus po to Uppalavanna, viena geriausių Šakjamunio mokinių, nuvyko pas Devadattą, bandydama įtikinti jį atgailauti ir pasikeisti.
Bet Devadatta ją mirtinai sumušė.
Norėdamas patenkinti savąjį egoizmą Devadatta pasiskelbė mokytoju ir prikūrė daugybę klaidingų budizmo teorijų.
Kai kurie jauni vienuoliai buvo suklaidinti ir sekė paskui jį.
Šių vienuolių lydimas Devadatta nuvyko į Gajos kalną.
Tačiau iš užuojautos šiems naujiems vienuoliams Šakjamunis paprašė Šariputros ir Maudgaljajanos sekti paskui juos, kad padėtų jiems suprasti, kad Devadatta griauna budizmą.
Šie žmonės grįžo pas Šakjamunį ir jo atsiprašė.
Galiausiai visi blogi Devadattos bandymai pakenkti Budai žlugo.
Padaręs didelių nuodėmių, jis prarado savo supergalias ir mirė apgailėtina mirtimi.
Sakoma, kad vieną dieną Devadatta susirgo ir apsimetė, kad gailisi dėl to, ką padarė.
Jis nuėjo melagingai atsiprašyti Budos, bet pakeliui prasivėrė žemė ir žemė jį įsiurbė, ir jis pateko į pragarą.
Anantara das išmintis:
Žemė yra ta planeta, kur susirenka įvairaus sąmoningumo sielos.
Žemėje sielos gauna žmogaus kūno formas, tačiau vienos gyvena neišmanyme, kitos – aistroje, o trečios dorybėje, todėl mes visi tokie skirtingi, nes gyvename skirtingose gunose.
Žemėje galioja teisingumo dėsnis – ką pasėsi, tą ir pjausi, todėl visomis jėgomis reikia stengtis nenupulti į neišmanymą, nes neišmanymas jau vienas žingsnis į pragarą.
Visais laikais žmones Žemėje puolė įvairūs demonai, nežiūrint į tai kokio rango būdavo dvasininkas, šventasis ar net tai būdavo Pats Dievas.
Demonas – tai asmenybė, kuri galvoja apie save, neigia Dievą ir į gyvenimo centrą pastato Pats save.
Netapkime demonais ir nekeliaukime į pragarą.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Mielieji,
šventi raštai sako, kad nėra didingesnio žmogaus gyvenime darbo už šventyklos pastatymą.
Prisidėkite savo aukomis kiekvieną mėnesį tiek kiek galite paaukoti prie naujos Dvarakos šventyklos statybos.
Jeigu galite paaukokite – 1, 5, 10, 20, 50, 100 eurų kas mėnesį ar daugiau ir taip tikrai bus įprasmintas šis Jūsų gyvenimas.
Dabar renkame aukas langų ir durų įsigijimui ir tam reikia – 18000 eurų.
Kur galite paaukoti:
DVARAKOS MIESTO KRIŠNOS SĄMONĖS RELIGINĖ BENDRUOMENĖ
LT457044060008280954
arba per PayPal
https://www.paypal.com/donate?hosted_button_id=URH9ETP88NLFS
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
