Moters išmintis
Vasario 3 diena
Pirmadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji,
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien papasakosiu, apie moterį, kuri po ilgų klajonių kalnuose, savyje atrado tikrus lobius.
Paskaitykite:
Aukštai kalnuose, toli nuo civilizacijos, viename kaime gyveno moteris, vardu Asma.
Ji garsėjo savo grožiu, bet, deja, ir polinkiu skubotai vertinti žmones bei tuščiais žodžiais.
Kaimo seniūnas, išmintingas ir įžvalgus žmogus, kartą pasakė: „Kvailumą sunkiau paslėpti nei turtą. Grožis gali apakinti, bet žodžiai visada atskleidžia esmę.”
Asma ne kartą girdėjo šiuos žodžius, bet nekreipė į juos jokio dėmesio.
Ji tikėjo, kad jos išvaizdos ir žavesio užtenka, kad visi aplinkiniai ja žavėtųsi.
Ji mėgo stovėti vidury turgaus aikštės ir garsiai pasakoti, kaip jos grožis traukia vyrų dėmesį net gretimuose kaimuose.
„Ar aš nesu pati geidžiamiausia? Ar kas nors gali lygintis su manimi?”
– Jos balsas skambėjo kupinas pasididžiavimo. Ji dažnai tyčiojosi iš kitų moterų, pabrėždama jų trūkumus:
„Kaip tu gali dėvėti tokią suknelę, kai turi tokius pečius?“ – pasakė ji su apsimestine užuojauta, prajuokindama aplinkinius.
Jos juokas aidėjo per kaimą kaip varpų skambėjimas, bet retai po jo sekdavo išmintis.
Už jos žodžių slypėjo tuštuma ir nesugebėjimas įžvelgti nieko kito, išskyrus savo išvaizdą.
Vieną dieną į kaimą atėjo keliauninkas.
Jo drabužiai buvo paprasti, bet akys spindėjo giliu pasaulio pažinimu.
Jis ieškojo prieglobsčio nakčiai, o Asma, norėdama parodyti savo svetingumą, pakvietė jį pas save.
Vakarienės metu keliauninkas jai pasakė, kad ieško šiuose kalnuose paslėpto lobio.
– Lobio? “ – dar kartą perklausė Asma ir jos akys blykstelėjo iš godumo.
– Kaip man jį rasti?
„Šis lobis atsiskleidžia tik tiems, kurie gali matyti savo širdimi“, – šypsodamasis atsakė keliauninkas.
— Kiekvienas žingsnis link jo yra žingsnis link savęs supratimo.
Asma, įsitikinusi, kad gali pergudrauti keliauninką, nusprendė pasekti jį.
Ryte ji paslapčia pradėjo sekė keliauninką, tikėdamasi brangenybes surasti pirma.
Tačiau kelias pasirodė sunkus.
Kalnai pareikalavo ne tik ištvermės, bet ir kantrybės.
Keliauninkas ėjo užtikrintai, o Asma kartas nuo karto suklupdavo, pasiklysdavo, bet ėjo toliau.
Vidurdienį jie atsidūrė vieno skardžio papėdėje.
Ten stovėjo sena moteris.
Ji rankose laikė ąsotį su vandeniu ir pagirdydavo visus pro šalį praeinančius keliautojus.
„Nuovargis yra pasididžiavimo šešėlis“, – pasakė ji žiūrėdama į Sarą. – Ieškai lobio, bet ar nematai, kad jis yra prieš tave?
Asma susiraukė.
– Apie ką tu kalbi? Matau tik indą su vandeniu ir tave, seną moteriškę.
Senutė nusišypsojo ir padavė vandens.
„Lobis yra išmintis, o išmintis – tai gebėjimas mažuose įžvelgti tai, kas svarbu“, – pasakė ji.
Bet Asma tik nusijuokė.
– Išmintis? Tai pasakos tiems, kurie nieko gyvenime nepasiekė. Tikrasis lobis yra auksas ir brangenybės.
Senutė nieko neatsakė, bet jos žvilgsnis buvo liūdnas.
Asma, nelaukdama keliauninko, tęsė savo kelią.
Diena po dienos ji klajojo po kalnus ir jos kojos nusitrynė iki kraujo, bet lobio ji taip ir nerado.
Jos pyktis ir neviltis augo, kol vieną dieną ji pamatė savo atspindį kalnų ežere.
Veidą, kuris kadaise buvo gražus, subjaurojo nuovargis ir pyktis.
Žiūrėdama į save ji verkė, bet nuo ašarų jai nepalengvėjo.
Tuo tarpu keliauninkas grįžo į kaimą.
Seniūnas jo paklausė:
– Ir ką tu radai kalnuose?
„Vienos moters širdies tuštuma“, – atsakė keliauninkas su liūdesio dvelksmu balse.
– Jos troškulys gauti kažką nesupratus, kam to reikia, kaip ugnis, įsiliepsnojo taip stipriai, kad ją sudegino.
Ji ieškojo aukso, bet pati pasiklydo.
Suvokimas ir supratimas kas yra tikrasis turtas ateina tik tada, kai širdies tyla tampa garsesnė už godumą.
Po daugelio metų Asma grįžo į kaimą.
Jos grožis jau seniai buvo išblėsęs, bet akys pagaliau įgavo gylio.
Ji nebesijuokė taip garsiai ir jos žodžiai tapo šiltesni.
Ji suprato, kad tikrasis lobis – senolės, keliauninko ir seniūno išmintis.
Jos kvailumą išdavė paviršutiniškumo troškulys, tačiau gyvenimas išmokė ieškoti gelmės.
Nuo to laiko Asma pradėjo padėti kitiems surasti savo vidinį lobį.
Ir seniūnas kartą pastebėjo: „Kvaila moteris yra ta, kuri bijo mokytis, o išmintinga – ta, kuri randa jėgų keistis“.
Anantara das išmintis:
Atrasti lobį šiame pasaulyje, tai atrasti ir užauginti savo širdyje gražias dieviškas charakterio savybes.
Kiekvieną moterį labiausiai puošia: skaistumas, švelnumas, gerumas, paprastumas, nuolankumas, gilumas, kūrybiškumas, pamaldumas, atlaidumas ir išmintingumas.
Išorinis grožis visada praeina, kai tuo tarpu vidinis grožis su kiekviena diena vis labiau atsiskleidžia.
Kuo vyresnė moteris, tuo gražesnė ji turėtų būti viduje, todėl jeigu teisingai yra pragyventas gyvenimas, tai tokia moteris tampa nemirtinga.
Apie tokią moterį kalbės vaikaičiai, provaikaičiai ir visi kas ją pažinojo, nes ir po jos išėjimo iš šio pasaulio, tame pasaulyje pasilieka jos švarumo energija, kuri ir toliau kurs žmonėse meilę ir gerumą.
Su meile …
Jūsų tarnas
Anantara das
Mielieji,
šventi raštai sako, kad nėra didingesnio žmogaus gyvenime darbo už šventyklos pastatymą.
Prisidėkite savo aukomis kiekvieną mėnesį tiek kiek galite paaukoti prie naujos Dvarakos šventyklos statybos.
Jeigu galite paaukokite – 1, 5, 10, 20, 50, 100 eurų kas mėnesį ar daugiau ir taip tikrai bus įprasmintas šis Jūsų gyvenimas.
Ačiū visiems ir žemiausi nusilenkimai Jums kas aukojo aukas langų ir durų įsigijimui.
Mes surinkome visą sumą ir sekančią savaitę gal jau pradės montuoti langus ir duris.
Dabar prašau padėti surinkti 13 000 eurų šventyklos stogo apšildymui.
Kai sudės langus ir duris galima būtų jau pradėti šildyti šventyklos stogą.
Kur galite paaukoti:
Vedų Kultūros Universitetas
LT18 7300 0101 3321 8465
arba per PayPal
https://www.paypal.com/donate?hosted_button_id=URH9ETP88NLFS
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
