Gruodžio 21 diena
Ketvirtadienis
Vrindavanas, Indija
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien pamokanti istorija, kuria pasidalino vienas Niujorko taksi vairuotojas savo Facebook puslapyje.
Paskaitykite:
– Vieną dieną atvažiavau pagal iškvietimą nurodytu adresu ir pasignalizavau garsiniu signalu.
Tačiau niekas nepasirodė iš namo ir aš palaukęs kelias minutes vėl pasignalizavau.
Kadangi tai buvo paskutinis mano iškvietimas pagal darbo valandas, aš pagalvojau, kad nieko nelauksiu, tačiau visgi pasistačiau mašiną, priėjau prie kliento namo durų ir pasibeldžiau.
– Minutėlę, – atsakė už durų silpnas, pagyvenęs moteriškas balsas.
Ir išgirdau, kaip kažkas kažką tempia per grindis.
Po ilgos pauzės durys atsidarė.
Priešais mane stovėjo maža, maždaug 90 metų moteris, pasipuošusi medvilnine suknele ir skrybėlaite su šydu, kaip iš 1940-ųjų filmo.
Šalia jos buvo mažas lagaminas.
Butas atrodė taip, lyg jame metų metus niekas negyventų.
Visi baldai buvo uždengti paklodėmis.
Ant sienų nebuvo laikrodžių, lentynose nebuvo niekučių ar indų.
Kampe buvo kartoninė dėžė, užpildyta nuotraukomis ir stiklo dirbiniais.
– Ar galėtumėte man padėti nunešti mano lagaminą į automobilį? – paklausė ji.
Nunešiau lagaminą į automobilį, o paskui grįžau padėti tai senutei.
Ji įsikabino į mano ranką ir mes lėtai nuėjome link mašinos.
Eidama su manimi, Ji dėkojo man už mano gerumą.
„Nieko čia tokio, – pasakiau jai, – aš tiesiog stengiuosi su savo keleiviais elgtis taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su mano mama.
„Koks tu geras berniukas“, – šypsodamasi pasakė ji.
Mes įsėdome į mašiną ir ji padiktavo adresą, o paskui paklausė: „Ar galėtumėte mane pravežti per miesto centrą?
– Tai ne pats trumpiausias kelias, – atsakiau aš jai.
„O, aš neprieštarauju, kad tu važiuotumei ir aplinkiniu keliu“, – pasakė ji. – „Aš niekur neskubu, nes keliauju į hospisą“.
Aš pažiūrėjau į galinio vaizdo veidrodėlį ir pamačiau, kad Jos akys tiesiog spindėjo.
„Mano šeima jau seniai išmirusi“, – tyliu balsu tęsė ji. „Gydytojas sako, kad man liko irgi visai nedaug.
Aš ramiai ištiesiau ranką ir išjungiau skaitiklį.
– Kuriuo maršrutu norėtumėte važiuoti? – paklausiau aš jos.
Kitas dvi valandas mes važiavome per miestą.
Ji man parodė pastatą, kuriame kadaise ji dirbo liftininke.
Važiavome per apylinkes, kur ji ir jos vyras gyveno, kai buvo jaunavedžiai.
Ji man parodė baldų sandėlį, kuris kadaise buvo šokių salė ir kur ji treniravosi būdama maža.
Kartais ji paprašydavo manęs stabtelti priešais konkretų pastatą ar alėją ir nieko nesakydama spoksodavo į tamsą.
Vėliau ji staiga pasakė: „Aš pavargau, važiuokime jau į hospisą.“.
Tylėdami važiavome adresu, kurį ji man nurodė.
Kai atvažiavome į tą vietą, aš pamačiau, kad tai buvo žemas pastatas, kažkas panašaus į nedidelę sanatoriją, su privažiavimo keliu palei prieangį su kolonomis.
Vos mums atvažiavus prie automobilio priėjo du greitosios pagalbos medikai.
Jie rūpestingai jai padėjo išlipti iš mano mašinos.
Jie tikriausiai jos laukė.
Atidariau bagažinę ir tą nedidelį jos lagaminą išnešiau pro duris į pastato vidų.
Moteris jau sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje.
„Kiek aš tau skolinga?” – paklausė ji išsiimdama rankinę.
– Jūs nieko neskolinga, – pasakiau aš jai.
„Jūs turite užsidirbti pragyvenimui“, – atsakė ji.
„Yra ir kitų keleivių“, – atsakiau.
Beveik negalvodamas pasilenkiau ir apkabinau ją.
Ji taip pat stipriai apkabino ir mane.
„Tu suteikei senutei šiek tiek laimės“, – pasakė ji. – „Ačiū”.
Suspaudžiau jos ranką ir paskui išėjau.
Už manęs užsidarė durys, ir tai buvo lyg dar vienos gyvenimo knygos uždarymo garsas.
Grįžtant namo daugiau keleivių neėmiau.
Važiavau, nežiūrėdamas kur važiuoju, nes buvau visas paniręs į savo mintis.
Tą dieną vos galėjau kalbėti.
O jeigu ši moteris būtų susidūrusi su piktu vairuotoju arba tuo, kuris nekantravo baigti savo pamainą?
O jeigu aš atsisakyčiau įvykdyti jos prašymą arba, porą kartų pasignalizavęs, būčiau išvažiavęs?
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad nieko svarbesnio gyvenime nesu daręs už šį darbą.
Esame linkę manyti, kad mūsų gyvenimas sukasi apie kažkokias tai didingas akimirkas, tačiau didingos akimirkos dažnai užklumpa mus nepasiruošusius.
Ir tos didingos akimirkos būna gražiai apgaubtos tokia paslaptimi, ką kiti gali laikyti įprastomis smulkmenomis.
Išmintis:
Mūsų visas gyvenimas susideda iš daugybės smulkmenų, tačiau tos smulkmenos sukuria visą mūsų gyvenimo paveikslą.
Mes patys tapome diena po dienos savo gyvenimo portretą ir į kurį žiūrės visas pasaulis ir gėrėsis juo arba kurio nenorėsime matyti net mes patys, nes ten bus tik tamsa ir bjaurastis.
Geri darbai ir kilnūs poelgiai įkvepia net labiausiai puolusius žmones, nes tame yra viltis, kad yra dar Žemėje kažkas švento.
Abejingumas ir šalta širdis žmogaus evoliuciją sugražina tiesiog į akmens egzistenciją.
Nepriklausomai nuo profesijos, išsilavinimo, tautybės, socialinės padėties ar lyties mes visi galime kurti gėrį, meilę, draugystę ir užuojautą vienas kitam.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
