Rugpjūčio 30 diena
Trečiadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien tokia pamokanti istorija! Paskaitykite!
Tai atsitiko senovės Kinijoje.
Czi-Chan atėjo mokytis šaudyti iš lanko pas Veržlųjį Vėją.
Pirmiausia tu išmok nemirksėti, – pasakė jam Veržlusis Vėjas.
– ir tada pakalbėsime apie šaudymą.
Czi-Chan grįžo namo, atsigulė po žmonos audimo staklėmis ir stebėjo, kaip juda šaudylė.
Po dvejų metų jis išmoko žiūrėti nemirksėdamas ir pranešė apie tai Veržliajam Vėjui.
– To dar nepakanka, – pasakė Veržlusis Vėjas.
– Dabar išmok žiūrėti ir pamatyti mažą – tarsi didelį, miglotą – tarsi aiškų, ir tada pranešk man.
Czi-Chan pakabino utėlę ant arklio plauko prie pietinio lango ir ėmė į ją žiūrėti.
Po dešimties dienų utėlė ėmė augti jo akyse, o po trejų metų ji tapo kaip vežimo ratas, o visi kiti daiktai jam atrodė kaip kalvos ar kalnai.
Jis paėmė lanką iš elnio rago, strėlę iš Czinio bambuko ir nusitaikęs į utėlę paleido strėlę.
Jis pataikė tiesiai į utelę, nekliudydamas plauko ir ją pervėrė kiaurai.
Kai Czi-Chan pranešė apie tai Veržliajam Vėjui, šis trenkė sau į krūtinę ir sušuko:
Tu įvaldei šį nuostabų meną!
Tada Czi-Chan suprato, kad visoje Dangaus imperijoje (Kinijoje) jam liko tik vienas priešininkas – tai Veržlusis Vėjas ir iššaukė jį į dvikovą.
Jie susitiko plyname lauke ir pradėjo šaudyti vienas į kitą.
Tačiau, kai jie iššaudavo, jų strėlių antgaliai susidurdavo pusiaukelėje ir nukrisdavo ant žemės net nepakeldami dulkių.
Kai Veržliajam Vėjui pritrūko strėlių, o pas Czi-Chan liko dar viena, jis ją iššovė į jį, tačiau Veržlusis Vėjas tiksliai numušė spygliuoto krūmo šaka.
Kai pas abu nebeliko strėlių, mokytojai padėjo lankus ant žemės ir nusilenkė vienas kitam iki žemės ir sutarė laikyti vienas kitą tėvu ir sūnumi.
Kiekvienas prisiekė krauju niekam kitam neperduoti savo įgūdžių.
Išmintis:
Kaip kovos mene per daug metų treniruojant save galima pataikyti į utelę, taip ir dvasiniame gyvenime vieną dieną galima suprasti, kad esi nemirtingas ir ne šis kūnas.
Kaip kovos mene norint tapti ypatingu šauliu reikia daug treniruotis, taip ir dvasiniame kelyje reikia kasdien daug melstis.
Malda – tai ne tik žodžiai.
Malda – tai ir mintys, ir žodžiai, ir darbai.
Malda – tai pats gyvenimo būdas.
Linkiu išmokti kontroliuoti savo jusles.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
