Kaip surasti savo jonvabalį?
Gegužės 13 diena
Pirmadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji,
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien Jūsų paskaitymui vienos žurnalistės – rašytojos pamąstymai apie vertybes ir gyvenimo prasmę. Tai nuostabi istorija apie tai, kas tikrai gyvenime svarbu!
Paskaitykite:
Vaikystėje skaičiau istoriją apie tai, kaip vienas berniukas iškeitė savo naują mašinėlę į jonvabalį. Tas berniukas, tą jonvabalį įdėjo į degtukų dėžutę ir parsinešė namo kaip didžiausią lobį. Ir kai jo tėvai paklausė: kaip galėjai iškeisti naują žaislą į vabalą, Jis atsakė: bet juk tas vabalas gyvas ir švytintis.
Ir man buvo labai gaila šio berniuko, nes supratau, kad, kalbant šiuolaikine kalba, jis „išprotėjo“. Jo argumentas apie tai, kad jonvabalis yra „gyvas ir švytintis“, man atrodė juokingas ir kvailas. Ir aš labai norėjau pasimokyti iš šios istorijos ir niekada nepadaryti tokios klaidos, kaip tas berniukas. Tada dar nežinojau, kad suaugusiųjų gyvenimas yra didelis mainų punktas, kuriame laikas keičiamas į pinigus, asmeninis gyvenimas – į karjerą, o yla – į muilą.
Kaip lengvai mums įskiepijo svetimas mums vertybės ir mes patikėjome, kad pieno milteliai yra geriau nei karvės pienas, o dešrainis yra skanesnis už sumuštinį, kad vedybų sutartis patikimesnė už vestuves, o abortas nėra žmogžudystė, bet tik šeimos planavimas.
Ūmedes mes iškeitėme į pievagrybius, piknikus į furšetus, knygų skaitymą – į apsipirkimą, nuoširdžius pokalbius – į derybas. Ir štai dabar vietoj draugų turime partnerius, vietoj mylimųjų – sekso partnerius, o vietoj laimės – „kaifą“.
Nustojome verkti žiūrint filmą ir dainuoti dainas prie stalo. Nustojome kalbėkitis iš širdies į širdį ir nebemokame svajoti. Mes tapome riboti ir uždari. Mes mokomės žaisti golfą, jodinėti ir buriavimo jachtomis meno. Mes rūkome kaljanus ir cigarus, vadiname save džentelmenais ir įtikinėjame vienas kitą, kad gyvenimas yra geras.
Kartą gavau užsakymą parašyti straipsnį apie specialius prietaisus cigarams rūkyti. Nuėjau į VIP parduotuvę, kuri labiau atrodė kaip muziejus nei suvenyrų parduotuvė. Po stiklinėmis vitrinomis sidabru ir nerūdijančiu plienu blizgėjo keisti daiktai, panašūs į kankinimo įrankius gestapo rūsiuose. Ir jų vardai atitiko: giljotina, humidoras. Šie „instrumentai“ buvo skirti grakščiai amputuoti… cigaro galvą.
Prisimenu, ilgai ir įdėmiai žiūrėjau į visas šias nesąmones, kurias žmonės dirbo kurdami. Ir paskui ilgai ir įdėmiai klausiausi pardavėjų, kurios man gana rimtai pasakojo, kad save gerbiantis žmogus neapsieina be šitų giljotinų ir humidorų.
Prieš rašydama užsakymą, iš visų jėgų stengiausi pamilti ir pripažinti mažų dalykų poreikį dideliam gyvenimui. Man buvo siaubingai įdomu sužinoti, kas visa tai perka? Reikia pasakyti, kad ten esanti bet, kuri smulkmena kainavo daugiau nei paprasto piliečio pragyvenimo minimumas.
Ir tada vieną dieną pamačiau laidą apie buvusį savo kumyrą, buvusį laidų vedėją, buvusį gražų vyrą. Laidoje buvo rodomas jo namas ir jis man skausmingai priminė tą pačią parduotuvę su nereikalingais suvenyrais. Tas savininkas meistriškai giljotina nupjovė kubietiškam cigarui galvą, reikšmingu žvilgsniu atsisėdo į kėdę, padėjo kojas ant stalo ir prisidegė cigarą. Neprisimenu, ką jis pasakė ir tai man buvo neįdomu. Kamera apžvelgė jo surinktų ginklų kolekciją, įžymybių, kuriomis jis didžiavosi, nuotraukas ir didžiulį namą, kuriame niekada nesigirdėjo vaikų balsų.
Žurnalistas kažką pasakė apie šlovę, gerovę ir didybę. O senatvę ir vienatvę pamačiau senovinių indų apsuptyje, o tai tik sustiprino senatvės ir vienatvės įspūdį. Ir ten buvo tie patys humidorai, kaip nenaudingumo ir šlamšto simboliai gyvenime, kuris taip greitai praeina…
Ir kažkodėl prisiminiau tą berniuką iš vaikystės, kuris padarė teisingą pasirinkimą, iškeitęs niekam tikusią plastikinę mašinėlę į gyvą ir švytintį jonvabalį.
Vieną dieną pamačiau reklaminį stendą: „Ieškau sielos draugo“ ir telefono numerį. Ir pažiūrėjus į mašinų srautą staiga aiškiai supratau, kad daugelis savo tikras mašinas tikrai iškeistų į giminingą sielą, kaip tas berniukas iš vaikystės kažkam atidavė savo mašinėlę vietoje jonvabalio.
Anantara das išmintis:
Bet kokiai problemai visada yra vienas paaiškinimas – neišmanymas ir nežinojimas.
Kadangi žmonės yra sielos, o sielai visada reikia dvasinio peno, energijos, dvasinės aplinkos, žmonės to nežinodami ir manydami, kad jie yra tik kūnai, bando visais būdais patenkinti sielos poreikius, daiktais, ryšiais ir kalbomis, tačiau jie niekada nejaučia, kad jiems pilnavertiškai būtų gera.
Kai žmogus atsisuks į savo vidų, kai pradės bendrauti su Kūrėju, kai žmogus supras, kad net akmuo yra gyvas tik tada žmogus atsigaus ir pradės iš tikro gyventi.
Linkiu atrasti savo jonvabalį !!!
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
