Kiek gali žmogus iškentėti ir pasilikti tikru žmogumi?

Balandžio 1 diena
Šeštadienis
Dvaraka, Vilnius

Tema: Kiek gali žmogus iškentėti ir pasilikti tikru žmogumi?

Sveiki mielieji!

Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!

Šiandien noriu papasakoti tokią istoriją, kuri parodys, kad mūsų gyvenimas yra tikrai gražus ir laimingas, palyginus su tuo ką kartais reikia išgyventi kitiems žmonėms.

Įsikvėpkite padaryti kažką gero.

Paskaitykite:

2012 metais, Vrindavane, netoli Bhaktivedantos ligoninės, Indijoje, švenčiausiame Visatos mieste, per Tarptautinės moters dieną, didžiulėje auditorijoje vyko konferencija, pašvęsta nekaltų moterų išnaudojimo ir prievartavimo problemoms spręsti.

Pagrindinė kalbėtoja buvo paprasta 63 metų moteris, vilkėjusi paprastu sariu.

Visi susirinkusieji verkė, kai ji pasakojo savo istoriją.

Tarp klausytojų buvo ir politikų, ir verslininkų, ir profesorių, ir dėstytojų.

Štai jos istorija.

Ji gimė labai neturtingame Maharaštros valstijos kaime.

Kai jai buvo 6 metai, ji labai norėjo eiti į mokyklą, kad pasimokytų ir įgytų išsilavinimą.

Niekas iš jos šeimos narių nebuvo baigę jokių mokslų.

Tačiau dėl savo beviltiškos padėties tėvai jai pasakė, kad vietoj pamokų ji turėtų ganyti jų buivolus.

Ir ši mažutė, liesa 6 metų mergaitė su maža lazdele rankose turėjo ganyti šiuos milžiniškus vandens buivolus.

Davusi pakramsnoti krūmų, ji įvarydavo juos į tvenkinį, kur jie galėjo atsivėsinti nuo karščio, būdami į vandenyje iki kaklo.

Kol buivolai ilsėjosi vandenyje, ji greitai bėgdavo į mokyklą!

Jei ji vėluodavo į pamokas , mokytojas ją mušdavo lazda.

Bet ji sėdėdavo klasėje tol, kol galėjo.

Tada ji bėgdavo atgal pas buivolus.

Tačiau kartais buivolai išlipdavo iš vandens ir eidavo į svetimus laukus pavalgyti viso to kas ten augdavo ir jie ištrypdavo ten esančius pasėlius, o šių laukų savininkai už tai ją mušdavo lazda.

Ir ji sakė, kad tai buvo laimingiausios jos vaikystės dienos.

Kai jai buvo 9 metai, ji buvo priversta ištekėti.

Jos vyrui buvo 32 metai.

Būdama 19 metų ji jau turėjo 3 sūnus ir vėl buvo pastojusi.

Tuo metu kaime gyveno niekšas, nusikaltėlis, kuris išnaudojo kaimo moteris, versdavo jas labai sunkiai dirbti ir praktiškai nieko nemokėdavo.

O ši jauna mergina, vardu Sindutai, papasakojo apie šio vyro nusikaltimus mokesčių rinkėjui jų rajone, ir šis jį nubaudė.

Dėl to šis nusikaltėlis tapo dar žiauresnis.

Jis atėjo pas Sindutai vyrą ir jam visko primelavo.

Jis pasakė:

– „Tavo žmona visą laiką tave apgaudinėja. Ji turi lytinius santykius su daugeliu vyrų. Ir ji taip pat turėjo lytinių santykių su manimi, o vaikas jos įsčiose yra ne tavo, o mano! Jei tu nesunaikinsi šios moters ir jos vaiko, aš sunaikinsiu tave“.

Tai buvo melas, tačiau vyras ją sugriebė ir mušė per pilvą, kol ji prarado sąmonę.

Manydamas, kad ji mirė, jis nutempė jos kūną į karvidę, kur buvo laikomos visos karvės, buliai ir buivolai.

Jos vyras mąstė taip, kad jeigu žmonės ras jo žmonos kūną karvidėje, tai pamanys, kad ji mirė, nes ją sutrypė buliai ir karvės.

Kol ji be sąmonės gulėjo karvių ir bulių bandoje, viena karvė atstovėjo tiesiai virš jos kūno, neleisdama kitiems gyvuliams prie jos artintis.

Jei prisiartindavo karvės ar buliai, ji ragais juos nuvarydavo, saugodama šią bejėgę mergaitę.

O kai vyro artimieji atvažiavo įsitikinti, kad ji negyva, karvė jų irgi neprisileido, badydama juo ragais.

Karvė stovėjo tiesiai virš jos ir gulėdama po šia karve, Sindutai pagimdė mergaitę.

Sindutai apsigraibė aplink, ieškodama kokio tai daikto, kad galėtų perkirpti virkštelę.

Ir radusi aštrų akmenį ji perkirpo juo virkštelę.

Karvė, ją ir dukrytę saugojo daugybę valandų.

Sindutai apkabino karvę ir pažadėjo:

– „Kaip tu mane apsaugojai, kai buvau bejėgė, taip aš pat apsaugosiu tuos, kuriems reikės pagalbos“.

Ji pasiėmė savo mažą vaiką ir nuėjo į savo tėvų namus.

Tačiau jos šeimoje buvo labai archajiškos ir beprasmės tradicijos, kurios neleido ištekėjusiai dukrai grįžti namo.

Ji tapo bename paaugle su naujagimiu, atskirta nuo trijų sūnų.

Kaip apsisaugoti nuo išnaudojimo ir prievartavimo?

Kiekvieną vakarą ji eidavo miegoti į krematoriumą.

Ten, po atviru dangumi ant upės kranto buvo deginami mirusieji ant malkų laužų.

Ir žmonės visą naktį degino kūnus.

Jei kas nors prie jos prisiartindavo, ji apsimesdavo pamišusi, kad manytų, kad ją yra apsėdusios dvasios.

Kai kurie žmonės ritualo metu aplink ugnį barstydavo kvietinius miltus.

Ir ji kartais rinkdavo tuos miltus, sumaišydavo su vandeniu ir ant šių laidotuvių laužų kepdavo čapačius (paplotėlius).

Jos gyvenimas buvo toks baisus, kad ji nuolat svarstė, kad gal reikia nusižudyti.

Vieną dieną, apie vidurnaktį, ji nusprendė:

– „Aš baigsiu savo gyvenimą. Aš nebenoriu daugiau gyventi“.

Ji pasiėmė savo mažąją dukrą ir nuėjo prie geležinkelio bėgių.

Ji nenorėjo, kad dukra matytų visą šį žiaurų gyvenimą, todėl, laikydama ją prie krūtinės, laukė, kol atvažiuos traukinys, kad ji galėtų su dukra po juo palysti.

Ir tada ji išgirdo, kaip kažkas dejuoja iš skausmo.

Tai palietė jos širdį, ir ji užlipo ant geležinkelio platformos, kur pamatė iš bado ir troškulio mirštantį senuką.

Iš gailesčio jam, ji nuėjo rinkti išmaldos.

Žmonės jai paaukojo šiek tiek vandens ir maisto.

Ji visa tai atnešė tam senukui ir jį pavalgydino.

Vėliau ji suprato, kad per šį vyrą, Viešpats Krišna jai pasakė, kad jos gyvenimas turi tikslą – ji turi gyventi tam, kad padėtų žmonėms.

Ji prisiminė karvę.

– „Kaip ji man padėjo, kai buvau bejėgė, taip ir aš galiu padėti tiems, kuriems reikia pagalbos!

– Dabar turiu tikslą gyventi ir auginti vaiką.

Vėliau tą dieną ji sėdėjo viena su vaiku po medžiu ir stebėjosi – aš taip skriaudžiama ir išnaudojama, kaip aš galėčiau kam nors padėti?

Bet tada ji pamatė tai, kas pakeitė visą jos gyvenimą.

Tiesiai virš jos galvos kabojo beveik visiškai nukirsta medžio šaka.

Ji buvo apaugusi randais ir laikėsi prie medžio tik vienu siūlu.

Tačiau ši šaka visam medžiui buvo padariusi šešėlį, kuris jį saugojo nuo karščio.

Tai buvo atsakymas į jos klausimą.

Todėl, nesvarbu, kaip šis pasaulis mus skriaudžia, mes vis tiek galime tarnauti žmonėms.

Ji rado mažus vaikus, kurie buvo benamiai ir našlaičiai.

Tai buvo vaikai, kurių egzistavimo visuomenė norėjo nepastebėti ir kurie gyvenime neturėjo jokių šansų.

Ir ji jiems tapo mama, kaip kažkada karvė jai buvo tapusi mama.

Ji pradėjo dainuoti bhadžanus (giesmes) geležinkelio stotyje ir elgetauti.

Ji saugojo šiuos vaikus ir jais rūpinosi.

Po kurio laiko žmonės tai pastebėjo ir padovanojo jai nedidelį namelį, kad ji galėtų jame įsikurti.

Netrukus ji tapo žinoma kaip „našlaičių motina“.

Ji klausytojams papasakojo, kad tapo 1050 vaikų mama.

Ir ji mylėjo juos visus kaip savo vaikus.

Ji turi 242 žentus, 42 marčias ir beveik 1500 anūkų.

Ir visiems šiems vaikams ji suteikė išsilavinimą, kurio ji pati niekada neturėjo.

Dauguma jų tapo gydytojais, teisininkais, verslininkais ir sėkmingais ūkininkais.

Visi trys jos sūnūs paliko tėvą ir atvyko į jos vaikų namus.

Du jos sūnūs turi mokslinius laipsnius, o vienas iš jų gavo šį mokslinį laipsnį už darbą, aprašantį savo motinos gyvenimą.

O dukra, gimusi po karve, dabar yra praktikuojanti gydytoja ir prižiūri vieną iš jos įkurtų prieglaudų.

Ji gavo apie 275 skirtingus apdovanojimus ir buvo pakviesta papasakoti apie savo gyvenimą į 15 pasaulio šalių.

Ir tada ji papasakojo apie tai, ką laiko didžiausiu pasiekimu savo gyvenime.

Vieną dieną prie jos durų atėjo bejėgis 80 metų vyras.

Jis buvo apsirengęs skudurais, kentėjo iš bado ir buvo visiškai atstumtas visuomenės.

Ir pažvelgusi į jį, ji pamažu jį atpažino.

Anksčiau jis buvo buvęs jos vyras.

Tai buvo jos vyras, kuris norėjo ją nužudyti ir atstūmęs, paliko be stogo virš galvos.

Ji jam pasakė:

– „Kai išmetei mane iš namų, kad nužudytum, buvai apsirengęs su gerais drabužiais, o aš turėjau vaikščioti su skudurais.

– Dabar aš dėviu gerus drabužius, o tu suplyšusius.

– Tada aš buvau bejėgė ir badavau, o dabar valgau gerai, o tu bejėgis ir badaujantis.

Jis paprašė jos atleidimo.

Ji jam atleido.

Ji pasakė:

– „Tiesą sakant, esu tau dėkinga. Jei nebūtum padaręs to, ką padarei, aš būčiau buvusi paprasta namų šeimininkė tavo išprotėjusiose ir žiauriuose namuose.

– Bet dabar aš esu mylinti tūkstančių vaikų mama ir aš galėjau pakeisti jų visų gyvenimą.

Ji sakė:
– „Aš net gavau apdovanojimą iš Indijos Ministro Pirmininko!

– Taigi prakeiksmas tapo palaima.

Ji pasakė:
– „Gali likti mano našlaičių namuose kaip vienas iš mano vaikų“.

Ir jis buvo toks senas ir bejėgis, kad neturėjo kito būdo išgyventi.

Ji parsivežė jį namo ir pasakė kitiems vaikams:
– „Dėl jo tapau jūsų mama. Turite suteikti jam maksimalią meilę, nes jam jos reikia labiausiai.

O kai į vaikų namus ateidavo svečiai, ji jiems rodydama į 80-metį vyrą sakydavo:
– „Tai mano vyriausias sūnus. Ir tas vyriausias mano sūnus, kartais elgiasi negražiai“.

Ji sakė susirinkusiems:
– „Dievas davė man šį gyvenimą, kad aš savo pavyzdžiu parodyčiau, jog viltis yra net ir beviltiškiausioje situacijoje.

– Kad ir kas nutiktų, yra vilties, nes turime galimybę tarnauti.

– Mano gyvenimo kelias pasirodė nusėtas spygliais, bet su šiais spygliais susidraugavau ir mano gyvenimas tapo gražus.

Šis paprastas pavyzdys, tikra istorija, vykstanti šiame pasaulyje šiandien, yra apie žmogų, kuris nusprendė savo tragediją paversti palaima.

Ji nesiskundžia.

Ji gerbia gyvenimo sunkumus, nes jie suteikia galimybę prisiglausti prie Dievo ir tapti jo malonės įrankiu.

Galiausiai ji tapo bhakte, atsidavusia Krišnai.

Nuolankiai

Jūsų tarnas
Anantara das