Dienoraštis
Gegužės 31 diena
Trečiadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien noriu pasidalinti viena pamokančia istorija!
Paskaitykite:
Mūsų pareigos!
Vieną dieną pas karalių atėjo išminčių išminčius – rišis.
Pagal vedinius papročius, karalius turėjo jam kažką padovanoti, todėl jis to rišio paklausė:
– Ką aš tau galiu padovanoti?
– Padovanok man, tai kas tik tau priklauso, – atsakė riši.
– Gerai, – tarė karalius, – aš tau duosiu tūkstantį karvių.
Rišis atsakė:
– Karvės nepriklauso tau, jos priklauso tavo karalystei.
– Tada aš tau duosiu vieną iš savo sūnų, – tarė karalius.
– Tavo sūnūs irgi nėra tavo nuosavybė, – atsakė Rišis.
Taip karalius siūlė skirtingus dalykus, tačiau kiekvieną kartą rišis argumentuotai paaiškindavo, kad šie dalykai karaliui nepriklauso.
Po ilgo galvojimo, karalius tarė:
– Tada aš tau atiduosiu savo protą, jis tikrai priklauso man.
Į ką rišis atsakė karaliui:
– Jei tu kam nors atiduosi savo protą, tai visada ir galvosi apie tą žmogų, ir tada apie nieką daugiau nebegalėsi galvoti.
– Kokia prasmė dovanoti 500 auksinių monetų, jei tu nori jas išleisti sau?
Tai pasakęs, rišis paliko karaliaus dvarą ir išėjo į savo ašramą, tačiau grįžo į rūmus po kelių mėnesių.
Jis vėl paklausė karaliaus:
– Aš sugrįžau dar kartą pas tave ir pasakyk man dabar nuoširdžiai, ar esi pasiruošęs dabar man atiduoti savo protą?
– Aš nenoriu nieko girdėti apie tavo turtą, tavo sūnus ir žmonas. Man reikia tik tavo proto.
– Po ilgo apmąstymo karalius atsakė:
– Ne, aš dar nepasiruošęs tau atiduoti savo protą.
– Tada išminčius vėl paliko karaliaus rūmus.
Ir tada karalius nusprendė kiekvieną dieną melstis Dievui ir medituoti į Jį.
Kai riši vėl atėjo pas jį, karalius jam pasakė:
– Dabar aš pasiruošęs atiduoti tau savo protą ir jeigu man nepavyks, tai prašau atleisti man.
Ir tada rišis priėmė karalių į savo mokinius.
Nuo tos dienos karalius nustojo galvoti apie viską, išskyrus savo guru.
Jis nustojo rūpintis savimi ir savo karalystės gerove.
Vienintelis dalykas, kurio jis norėjo, buvo būti šalia savo guru.
Žmonės apie tai pranešė Rišiui, o jis pasikvietė karalių pas save ir tarė:
– Tu turi valdyti savo karalystę kaip anksčiau ir tai, kad tapai mano mokiniu, nereiškia, kad tau nebereikia atlikti savo pareigų.
– Toks mano įsakymas.
Išmintis:
Galvodami, kad kai einame dvasiniu keliu ar turime dvasinį mokytoją mums nebereikia dirbti ar vykdyti kitas savo pareigas, mes labai klystame.
Darydami bet kokį darbą mes to darbo rezultatus galime pasiūlyti Aukščiausiajam ir tai bus aukščiausia dvasinė praktika.
Su meile!
Nuolankiai!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
