Sausio 24 diena
Trečiadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien dalinuosi Fanny Marguerite Judith Ardant požiūrį į šio gyvenimo stereotipus.
Fanny Marguerite Judith Ardant yra prancūzų aktorė ir kino režisierė.
Ji gimė 1949 m. kovo 22 d. (75 metai metai), Somiure, Prancūzijoje.
Ji yra apdovanota daugybe apdovanojimų, įskaitant du Cezario apdovanojimus ir Lumières apdovanojimą.
Paskaitykite jos garsiai išreikštas mintis.
„Man nerūpi visi šie stereotipai, kuriuos mums primeta visuomenė, reikalaujanti, kad „būtume seksualūs, kol nesulauksime aštuoniasdešimties“.
Iš čia atsiranda visi moterų kompleksai ir baimės – baimė pasenti, baimė būti savimi, tikra, baimė prarasti tai, ką kadaise mums davė jaunystė – gaivumą, seksualumą, patrauklumą, grakštumą, aistrą.
Taigi, aš esu laisva nuo visų šių madų. Man visa tai nerūpi. Visada laikiausi bebaimiškumo principų. Nėra prasmės bijoti to, kas neišvengiama. Taigi aš nebijau.
Senatvė, žinoma, panaši į mirties bausmę. Ir čia nieko nepadarysi. Bet aš noriu iki savo mirties ešafoto ateiti žvaliu ėjimu ir su šypsena. Ir noriu nesiblaškyti, neišsisukinėti ir apsimesti kažkuo kitu“.
Anantara das išmintis:
Kaip priimame natūraliai jaunystę, taip pat natūraliai turime priimti ir senatvę, ligas bei mirtį.
Kiekvienas tas mūsų gyvenimo tarpsnis – senatvė, ligos, mirtis ir gimimas tiesiog mus kažko pamoko tame amžinybės kelyje, kažko tokio ko mes dar nežinome ir nesuprantame.
Gimimas ir jaunystė – tai gyvenimo tarpsnis, kuriame galime džiaugtis ir įsikvėpti kažko pasiekti, suprasti ir atskleisti.
Ligos – tai akimirkos, kai reikia sumokėti už neteisingas mintis, žodžius ir darbus.
Senatvė – tai procesas, kai reikia suprasti, kad reikia kraustytis į dvasinį pasaulį, kuriame nėra gimimo, ligų, senatvės ir mirties.
Jeigu senatvėje to nesuprantame, reikia gimti iš naujo ir vėl mokytis priimti ligas, senatvę ir mirtį.
Mirtis – tai galimybė atsikratyti laikino kūno, atsikratyti kančių ir sugrįžti namo pas Dievą.
Argi neįdomus ir prasmingas mūsų gyvenimas?
O mados, tai jos tokios pat laikinos ir beprasmės, kaip šunų ar kačių parodos, jos nesuteikia mums nei mirtingumo, nei ramybės, nei bebaimiškumo, todėl kyla klausimas, kam dėl to pergyventi ir jomis sekti?
Juk tikrasis pasiekimas mūsų gyvenime bus tik tada, kai atrasime džiaugsmą, laimę ir ramybę savo širdyje, o ne batuose, kelnėse, sijonuose, šukuosenoje ar nagų ilgyje.
Todėl mielieji mokykimės gyventi šiandien, čia ir dabar!
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
