Lapkričio 29 diena
Trečiadienis
Majapuras, Indija
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien noriu atsakyti į Gintauto, kuris parašė man į Facebook klausimą.
Paskaitykite:
Mokytojau, o kokia, Jūsų, nuomonė dėl kastracijos ir sterilizacijos?
Atsakymas:
Čia Gintautas klausia dėl gyvūnų kastracijos ir sterilizacijos.
Pirmiausiai kas yra ta gyvūnų kastracija ir sterilizacija?
Atsakymas:
Gyvūnų kastracija yra chirurginė operacija, kurios metu pašalinamos lytinės liaukos ir užkertamas kelias natūraliam apvaisinimui.
Sterilizacija – tai procedūra, po kurios nutraukiamas gyvūno vaisingumas, tačiau lytinių liaukų endokrininės funkcijos ir toliau išlieka.
Kaip matote iš abiejų apibrėžimų šios procedūros daromos su vienu tikslu – kad gyvūnai nebeturėtų daugiau palikuonių.
Daugintis ir turėti palikuonių yra kiekvienos gyvos būtybės prigimtis.
Gyvūnai dauginasi natūraliai pagal savo palikuonių tęstinumo ciklus ir jie savo lytinių geismų kontroliuoti negali, todėl gamta natūraliai jų perteklių pašalina iš gyvenimo ciklo per ligas, stichines nelaimes ir tapimo maistu kitai rūšiai procesą.
Tačiau žmonės pažeidė šį natūralų atrankos ciklą per savo ūkinę – ekonominę veiklą ir todėl kai kurios gyvūnų rūšys jau yra išnykusios, kitos nyksta, o kai kurių gyvūnų yra per daug ir žmonės nebežino kartais ką su tuo daryti.
Žmogus viską naikina arba daugina turėdamas vieną tikslą – kuo daugiau iš to pasipelnyti ir už gautas pajamas kuo labiau pasitenkinti.
Savaime suprantama, kad kastracija ir sterilizacija yra prievartos aktai.
Tik įsivaizduokite bent sekundei, jeigu atsirastų galingesnė civilizacija už mus (kokie nors ateiviai), kuriems irgi atrodytų, kad žmonių per daug, nes jie nusiaubė visą Žemę, kad kai kurios moterys per daug pagimdo vaikų arba jų neprižiūri ir jie nuspręstų kastruoti ar sterilizuoti mus, manydami, kad taip padės pačiai Žemei ir mums, kaip žmonių rasei!
Mes gi tai laikytume prievartos aktu ir mūsų teisių pažeidimu.
Mes visomis priemonėmis protestuotume ir gintumėmės.
O štai vargšai gyvūnai to padaryti negali, nes jie negali apsijungti ir pasipriešinti žmonijos prievartai, nes žmonės labiau organizuoti ir gudresni, ir taip jie patiria žiaurią prievartą.
Žmonės laiko daugiausiai šunis, kates, įvairių rūšių peles, žuvytes ir t.t. tik vienu tikslu – pasitenkinti.
Žmonėms trūksta meilės ir jie tą meilę, pasitenkinimą „išsiurbia“ iš gyvūnų.
Žmonėms atrodo, kad tai jie duoda gyvūnams meilę, tačiau yra atvirkščiai, jie iš gyvūno būvimo šalia, patenkina savo jausmus ir emocijas tiek kiek gali į save sutalpinti.
Dabartiniai žmonės nesupranta, kokia kačių, šunų ar kitų gyvūnų paskirtis, prigimtis ir gyvenimo prasmė, kadangi žmonės pirmiausiai nežino koks jų pačių gyvenimo tikslas.
Žmonės masiškai veisia ir išveda vis naujas kačių ir šunų veisles tik dėl pasitenkinimo.
Šuns paskirtis arba dharma (pareiga) yra trejopa:
– Saugoti namus ir kitus objektus pranešant šeimininkui jog artėja priešas garsiu bei piktu lojimu.
– Pranešant šeimininkui jog artėja draugas ar pareina šeimos nariai džiugiu lojimu.
– Pranešant šeimininkui, kad aplink namus sukiojasi mirtis garsiu kaukimu.
Šuo turi gyventi lauke ir saugoti namus.
Tada jis atlieka savo prigimtinę pareigą ir taip evoliucionuoja pagal karmos dėsnį į aukštesnę gyvą būtybę.
Jeigu žmogus šunį padaro savo vaiku, draugu, mylimuoju, tai ta siela esanti šuns kūne kitą gyvenimą turi būti vėl šunimi, nes ji neatliko savo pareigų.
Žmonės gyvūnus laiko ir jais džiaugiasi dažniausiai iš vienišumo.
Žmonės nesupranta, kad pas šunį ar katę kūne esanti siela yra tokios pat dieviškos prigimties, kaip ir žmogaus.
Žmonės nesupranta, kad gimti kate ar šunimi, tai yra tolygu patekti į pragarą ir kad kartais akimirkomis šunys ar katės prisimena, kad jie buvo žmonėmis ir kad jie verkia.
Žmonės turėtų mokytis bendrauti su žmonėmis, tada jie viduje tobulėtų, bet žmonės vieni kitų vengia, nes neturi kantrybės, nuolankumo, švelnumo, paprastumo ir kitų charakterio savybių, o šuniui ar katei galima įsakinėti ir jie klausys, vykdys komandas ir bet kada juos galima palikti ir jie nepareikš jokių pretenzijų, kaip tai daro žmonės vieni kitiems.
Žmogus ilgą laiką gyvenantis su šunimi ar kate, ar kitu gyvūnu prisiriša prie jų ir perima kai kurias jų charakterio savybes, bei tampa į juos panašus.
Jeigu žmogus labai prisiriša prie savo gyvūno, pastoviai apie jį galvoja, pergyvena, tai mirties akimirką galvodamas apie jį, kitą gyvenimą pats gauna katės, šuns, pelės ar kito savo mylimo gyvūno kūną.
Todėl nėra jokių šunų ir kačių, tai yra žmonės apsivilkę šuns, katės, peliuko ar kito gyvūno kailį ir besiglaustantys prie mūsų kojų, meiliai žiūrintys į mūsų akis ir norintys vėl būti žmonėmis.
Ar kas nors iš jūsų norėtų gimti kitą gyvenimą šunimi ar kate?
Atsakymas:
Nemanau, kad kažkas labai norėtų iš jūsų nešioti į dantis įsikandus pagalį šeimininkui, kuris jį sviedžia į vandenį ir liepia atnešti.
Neveiskime dirbtinai kačių, šunų, pelių ir nereikės jokios kastracijų ir sterilizacijų.
Mokykimės draugauti su žmonėmis, mokykimės suprasti savo artimuosius, mokykimės juos pakęsti ir patenkinti jų poreikius, o ne tenkintis vargšais gyvūnais, kurie ir taip yra likimo nuskriausti būdami jau gyvūnais, o ne žmonėmis.
Už kastraciją ir sterilizaciją žinoma, kad bus atsakomybė pagal karmos dėsnį, tačiau mes to jau nesuprasime, nes būsime kitame gyvenime ir galvosime, kad kai kažkas atsitiks – už ką man ta nelaimė?
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
