Kaip iš tikro reikia vertinti šį gyvenimą?
Kovo 26 diena
Antradienis
Vrindavanas, Indija
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien paskaitykite apie tai, kaip reikia vertinti šį nuostabų mūsų gyvenimą kol dar esame gyvi.
Šį laišką parašė Holi Betčer, 27 metų mergina, australė, kuri privertė į pasaulį pažvelgti kitomis akimis.
Ji mirė 2018 metų sausio 4 dieną.
Agresyvi vėžio forma merginą sudegino per metus laiko.
Dieną prieš mirtį Holi Betčer pasidalijo mintimis su tais, kurie “lieka gyventi”, papasakodama, su kuo jai buvo skaudžiausia atsisveikinti ir kas iš tikrųjų buvo vertingiausia gyvenime.
Paskaitykite jos laišką.
Labai sunku suprasti ir susitaikyti su tuo, kad būdama 26 metų turi numirti.
Tik 26.
Mirtis yra vienas iš tų dalykų, apie kuriuos stengiamės negalvoti.
Bėga diena po dienos, o mums atrodo, kad taip bus visada.
Bet vieną dieną nutinka kažkas, kam nesi pasiruošęs.
Visai nepasiruošęs.
Visada buvau tikra, kad kada nors pasensiu.
Aš galvojau, kad vieną dieną mano oda suglebs, atsiras žili plaukai, ant juosmens atsiras papildomų centimetrų.
Aš galvojau, kad visi šie pokyčiai bus susiję su mano šeima – rūpinimusi mylimu žmogumi, mūsų vaikais.
Įsivaizdavau, kad turėsiu daug vaikų.
Įsivaizdavau, kad dainuosiu jiems lopšines, neišsimiegosiu, pavargsiu…
Dabar suprantu: šito taip norėjau ir noriu, kad pati mintis apie tą šeimą (šeimą, kurios niekada neturėsiu!) man sukelia neįtikėtiną skausmą.
Toks gyvenimas. Toks trapus, brangus, nenuspėjamas…
Kiekviena diena yra neįkainojama dovana, o ne duotybė.
Dabar man 27.
Aš nenoriu mirti.
Aš labai myliu gyvenimą.
Jame esu be galo laiminga ir kiekvieną akimirką esu pasiruošusi dėkoti savo artimiesiems už šią laimę.
Bet, deja, niekas daugiau nuo manęs nepriklauso.
Rašau šį laišką ne todėl, kad bijau.
Kol esame gyvi, nesuvokiame, kas yra mirtis ir kaip ji arti.
Ir man tai patinka.
Išskyrus atvejus, kai dėl kokių nors priežasčių norime apie tai kalbėti apsimetame, kad mirties nėra.
Apsimetame tam, kad taip nenutiktų nė vienam iš mūsų.
Tai toks tabu. Ir apie ją nekalbame.
Man irgi sunku kalbėti apie mirtį. Per sunku. Ir per daug nesuprantama.
Linkiu, kad žmonės nustotų taip jaudintis dėl savo problemų.
Mirties fone šios problemos ir stresinės situacijos atrodo visiškai smulkmenomis.
Tiesiog patikėkite manimi.
Mūsų visų – ir manęs labai greitai, ir jūsų (galbūt po daugelio, daug metų) – laukia toks pat likimas.
Mes visi išnyksime.
Aš pastaraisiais mėnesiais turėjau daug laiko apie tai pagalvoti.
Dažniausiai šios mintys mane aplankydavo naktimis ir aš galėjau jas tinkamai išanalizuoti tyloje.
Jos yra šiame laiške.
Kiekvieną kartą, kai pradedate nervintis dėl smulkmenų, skųstis savo gyvenimu, tiesiog pagalvokite apie tuos, kurie susiduria su tikrą problema.
Ta problema, kurios neįmanoma įveikti.
Ta problema, nuo kurios nepabėgsi.
Ta problema, kuri viską perbraukia.
Prisiminkite mane.
Ir padėkokite gyvenimui, kad jūsų problemos yra tik smulkmena.
Jas, skirtingai nei mirtį, galima įveikti.
Prisiminkite tai.
Taip, gyvenimo sunkumai gali erzinti.
Bet bent jau pasistenkite neišlieti savo nepasitenkinimo ant kitų žmonių.
Jūs gyvi – ir tai jau yra laimė.
Jūs galite išeiti į lauką ir įkvėpti gryno oro.
Jūs galite pamatyti, koks mėlynas dangus ir kokie žali medžiai.
Jūs galite, bet aš labai greitai to nebegalėsiu.
Jums pasisekė.
Jums tikrai pasisekė.
Galbūt šiandien buvote įstrigę kamštyje arba nepakankamai miegojote, nes jūsų gražūs vaikai žadino ir neleido miegoti jus visą naktį.
O gal jūsų kirpėja padarė klaidą ir nukirpo jūsų plaukus trumpiau nei prašėte.
Arba nulūžo jūsų netikras nagas.
Arba per mažos jūsų krūtys, o ant užpakalio yra celiulitas, o pilvas atrodo kaip suglebusi želė.
Viešpatie, nustokite apie tai galvoti!
Prisiekiu, kad kai ateis jūsų eilė mirti, jūs visiškai pamiršite šiuos dalykus!
Visa tai yra nesąmonė, jei į gyvenimą žiūrite kaip į visumą.
Aš žiūriu į savo kūną, kaip jis tirpsta prieš akis ir nieko negaliu padaryti…
Aš norėčiau ne idealių kūno formų, o dar vieno gimtadienio ar Kalėdų, praleistų su šeima.
Aš norėčiau vieną dieną (tik dieną!) pabūti vien su mylimu žmogumi ir su savo šunimi.
Kartais girdžiu žmones, kaip jie skundžiasi savo sunkiu darbu ar sunkiais pratimais, kuriuos jiems duoda treneris sporto salėje.
Cha! Cha! Cha.
Būkite dėkingi, kad iš viso galite tai daryti!
Darbas ar treniruotės atrodo tokie kasdieniški, nuobodūs dalykai, kol kūnas iš viso leidžia juos daryti.
Aš stengiausi gyventi sveikai.
Manau, tai galima būtų pavadinti net mano aistra.
Tačiau visa tai dabar nebeteko jokios vertės.
Branginkite savo sveikatą ir savo darbingą kūną, net jei jūsų kūnas nėra idealus.
Rūpinkitės juo, mylėkite jį – tiesiog todėl, kad jūs jį turite ir tai yra nuostabu.
Palepinkite jį mankšta ir sveiku maistu.
Tačiau neužsiciklinkite ties juo.
Gerą sveikatą lemia ne tik fizinis kūnas.
Stenkitės rasti psichinę, emocinę ir dvasinę laimę.
Tada suprasite, koks nesvarbus yra „idealus kūnas“, kurį mums primeta žiniasklaida ir socialiniai tinklai.
Pašalinkite bet kokią paskyrą iš savo puslapio, kuri verčia abejoti savo kūno grožiu.
Nesvarbu, kieno paskyra – kažkieno ar draugo.
Būkite negailestingi kovodami už savo laimę.
Taip pat būkite dėkingi už kiekvieną dieną, kai nieko neskauda.
Pasakykite ačiū net už tas dienas, kai jaučiatės ne itin gerai dėl gripo, skaudančios nugarą ar, pavyzdžiui, patemptos kulkšnies.
Taip, tai nemalonu, bet tai nekelia pavojaus jūsų gyvybei.
Nustokite skųstis, žmonės! Ir labiau palaikykite vieni kitus.
Atiduokite. Atiduokite. Atiduokite.
Atiduoti – tai šventa tiesa.
Jūs pasijausite laimingesni, jei kam nors padėsite.
Gaila, kad to nedariau aš pati dažniau…
Nuo tada, kai susirgau, sutikau daugybę nepaprastai paslaugių, dosnių ir malonių žmonių.
Iš jų išgirdau daug gerų žodžių.
Sulaukiau daug paramos iš šeimos, draugų ir net nepažįstamų žmonių.
Tai daug daugiau, nei galiu duoti mainais.
Niekada to nepamiršiu ir liksiu dėkinga šiems žmonėms iki galo.
Žinote, būtų labai keista: turint pinigų, pradėti juos leisti pabaigoje, prieš mirtį.
Šiuo metu visiškai nenoriu eiti į parduotuvę ir pirkti, pavyzdžiui, naujos suknelės (nors anksčiau labai mėgau apsipirkti).
Suknelės prarado prasmę.
Galų gale aiškiai suprantu: kvaila leisti pinigus naujiems drabužiams ar kitiems dalykams.
Vietoj suknelės, kosmetikos, papuošalų nupirkite draugams ką nors gražaus.
Kažkas, kas jiems teiktų džiaugsmą.
Palepinkite draugus pietumis.
Paruoškite jiems ką nors patys.
Nupirkite jiems gražų kambarinį augalą, masažo abonementą, padovanokite gražią žvakę.
Nesvarbu, kas tai yra.
Svarbu tik tai, kad ši dovana jūsų draugui praneštų: „Aš tave myliu ir vertinu“.
Išmokite vertinti kitų žmonių laiką.
Net jei esate linkęs vėluoti, tiesiog įpraskite iš anksto ruoštis anksčiau išeiti iš namų.
Įvertinkite, kad kitas žmogus nori padovanoti jums valandą ar pusvalandį, kad tik su jumis pasikalbėtų.
Neverskite jo laukti žiūrint į telefoną.
Tai padės jums pelnyti jo pagarbą.
Šiais metais mano šeima nusprendė nedovanoti tradicinių Kalėdų dovanų ir net nepuošti eglutės.
Kad jūs žinotumėte, kaip mane tai nuliūdino!
Vos nesugadinau visų atostogų!
Bet viskas pasirodė labai neįprasta ir miela.
Kadangi jiems nereikėjo lakstyti po sausakimšas parduotuves, mano artimieji skyrė laiko parašyti atvirukus vienas kitam.
Tai tikriausiai buvo teisinga: įsivaizduokite, jei šeima nuspręstų man padovanoti dovaną, o aš vis tiek negalėčiau jos panaudoti ir ji liktų jiems – keista, ar ne?
O atvirukai…
Žinote, jie man reiškia daug daugiau nei spontaniškai nupirktos dovanos.
Šios istorijos moralas: nereikia leisti pinigų, kad šventė būtų prasminga.
Jei norite išleisti pinigus, išleiskite juos įspūdžiams.
Ar bent jau neverskite savęs atsisakyti įspūdžių, viską išleisdami materialiems dalykams, iš esmės nereikalingoms nesąmonėms.
Skirkite dieną, kad pagaliau nuvyktumėte į paplūdimį – išeikite į tą kelionę, kurią ilgai atidėliojote.
Pasinerkite į vandenį, įkiškite kojų pirštus į smėlį.
Pajuskite sūrų vandenį ant veido.
Pasijuskite gamtos dalimi.
Pajuskite šią akimirką, mėgaukitės ja ir nemėginkite jos užfiksuoti savo išmaniojo telefono kamera.
Kvaila gyventi per išmaniojo telefono ekraną, kvaila gaišti laiką ieškant tobulo kadro!
Tiesiog mėgaukitės šia akimirka.
Patys!
Nemėginkite tos akimirkos sugauti kam nors kitam.
Taip, tai retorinis klausimas.
Ar laikas, kurį kasdien skiriate makiažui ir plaukams – ar tikrai to vertas?
Niekada nesupratau šio dalyko, kuris liečia moteris.
Pabuskite anksčiau, klausykite paukščių giedojimo, mėgaukitės pirmosiomis saulėtekio spalvomis.
Klausykitės muzikos.
Tiesiog klausykitės!
Muzika yra vaistas.
Senesnė muzika yra geresnė.
Apkabinkite savo augintinį.
Aš labai pasiilgsiu savo šuns.
Pasikalbėkite su savo draugais.
Ne telefonu.
Kaip jiems iš tikrųjų sekasi?
Keliaukite, jei norite.
Nekeliaukite, jei nenorite.
Dirbkite tam, kad gyventumėte, bet negyvenkite tam, kad dirbtumėte.
Rimtai: darykite tik tai, kas priverčia jūsų širdį plakti greičiau ir jautiesi laimingas.
Norsi torto?
Valgyk – ir jokios kaltės!
Pasakykite ne, tam ko nenorite.
Nustokite galvoti apie tai, ką kiti pagalvos apie jus ir jūsų gyvenimą.
Taip, jie gali turėti skirting nuomonę apie tai, kas būtina ir teisinga.
Bet jūs galbūt norėsite gyventi paprasčiausią, bet pilną laimės gyvenimą – ir būsite visiškai teisūs!
Kuo dažniau pasakykite savo artimiesiems, kad juos mylite.
Ir mylėkite juos nuoširdžiai, visa širdimi.
Jei kažkas verčia jaustis nelaimingu, nesvarbu, ar tai darbas, ar asmeninis gyvenimas…
Tiesiog susikaupkite ir pakeiskite tai!
Nė vienas iš mūsų nežino, kiek jis turi laiko.
Nereikia gaišti šio brangaus laiko, kad kankintumėtės.
Taip, žinau, tai dažnai kartojasi. Bet tai tiesa!
Bet kokiu atveju tai tik jaunos merginos patarimas.
Galite tai priimti arba ne – aš primygtinai nereikalauju.
Ir paskutinis dalykas.
Jei įmanoma, padarykite gerą darbą žmonijai (ir man) – tapkite kraujo donoru.
Taip darydami išgelbėsite kažkieno gyvybę, o tuo pačiu jausitės geriau.
Kiekviena kraujo donorystė gali išgelbėti tris gyvybes!
Tai didžiulis indėlis, prieinamas kiekvienam.
Paaukotas kraujas (o aš jau praradau perpylimų skaičių) suteikė man galimybę gyventi dar metus.
Metai, už kuriuos visada būsiu dėkinga, nes praleidau čia, Žemėje su savo šeima, draugais ir šunimi.
Tai buvo patys nuostabiausi metai mano gyvenime.
Ačiū.
Ir iki pasimatymo vėliau…“
Anantara das išmintis:
Nėra nieko pasaulyje vertingesnio už žmogišką gyvenimą, nes jis duoda galimybę suprasti, koks brangus ir prasmingas tas pats gyvenimas.
Žmogiškas gyvenimas įprasmina pasiaukojimą, altruizmą, gerumą, švelnumą, kantrybę, tikėjimą, atsidavimą, kilnumą, supratingumą, įžvalgas, pastabumą ir pačią meilę.
Žmogiškas gyvenimas įprasmina pasidalinimą: žiniomis, maistu, vertybėmis, materialiais daiktais, laiku, dėmesiu, žodžiais ir kitais kilniais poelgiais.
Žmogiškas gyvenimas įprasmina tarnystę vienas kitam.
Žmogiškas gyvenimas įprasmina supratimą, kad mes vieni kitiems esame labai artimi, kad tiesiog mes esame vieno Tėvo vaikais.
Todėl padėkime vieni kitiems ir priimkime vieni kitus.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
