Dienoraštis
Kovo 12 diena
Sekmadienis
Vrindavanas, Indija
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Apie mirtį
Šiandien septinta diena kai esu Vrindavane.
Dar savaitė ir aš keliausiu namo.
Laikas „bėga“ labai greitai.
Vakar rašiau vienam žmogui, kuris rašė apie mirties baimę, atsakymą.
Ir gavau iš jo dar vieną laišką.
Labas,
skaičiau. Aiškiau, ramiau truputį, bet mirties akimirkoje lieki visai vienas, o palikęs kūną jau būni kitam pasaulį dvasiniame, ta nežinomybė labai sukelia baimę. Esu priėmęs Dievą į savo gyvenimą. Meldžiuosi dažnai, savais žodžiais, jaučiu kaip maldoje kažkas mane stiprina ir ramybė ateina.
Atsakymas:
Mirties akimirkoje būna keletas momentų.
Pirmas.
Tai kokioje aplinkoje žmogus palieka savo kūną.
Aplinka gali būti įvairių įvairiausia:
– Avarija;
– Ligoninė;
– Žmogžudystė;
– Namuose;
– Kare;
– Tarp Dievą garbinančių žmonių;
– Vienišas;
Ir taip dar dešimtys kitų skirtingų variantų.
Aplinka, kurioje žmogus palieka kūną formuoja jo mąstymą.
Žmogus gali palikti kūną sąmoningai ir be baimės.
Ir gali palikti kūną visiškai nesąmoningai, nepasiruošęs arba didžiulėje baimėje.
Nuo aplinkos, kurioje žmogus palieka kūną ir nuo jo mąstymo priklauso, kokį kitą gyvenimą žmogus gaus naują kūną.
Geriausias variantas, kai žmogų, kuris palieka kūną, suptų dvasinė aplinka.
Dvasinė aplinka – tai kai aplink jį kažkas meldžiasi, kartoja Šventus Dievo vardus, matosi Dievo paveikslai, žmogus jaučia pašventintų smilkalų kvapą, groja dvasinė muzika, žmogus rankose turi džapą arba rožančių ir pats meldžiasi, jeigu dar gali.
Palikęs kūną žmogus (siela) į jokį dvasinį pasaulį nepapuola.
Žinoma papuola, tačiau tai būna labai retas atvejis visoje Žemėje.
Kad siela pakliūtų į dvasinį pasaulį, žmogus turi atiduoti visas savo mintis Dievui.
Žmogus turi atiduoti Dievui visus savo žodžius.
Žmogus Dievui turi atiduoti visus savo darbus.
Žmogus prieš mirdamas neturi turėti jokių materialių troškimų.
Ką tai reiškia?
Atsakymas:
Tai, kad dar gyvas būdamas žmogus turi kasdien gyventi tik dėl Dievo.
Žmogus dvidešimt keturias valandas turi gyventi tik dėl Dievo.
Žmogus, norėdamas pakliūti pas Dievą turi nebevalgyti mėsos, žuvies, kiaušinių.
Tai reiškia, kad jis turi jau būti susipratęs, kad ir kitos gyvos būtybės turi sielą ir yra jo broliai arba seserys.
Žmogus, norėdamas pakliūti pas Dievą turi nebevartoti alkoholio, kavos, juodos ir žalios arbatos.
Žmogus turi turėti dvasinį mokytoją, kuris jį turi užauginti iki dieviškos sąmonės lygio.
Žmogus turi būti viduje viską paaukojęs Dievui ir visko dėl Jo atsižadėjęs.
Ir tai dar ne viskas.
Net ir tai įvykdžius, tik Dievas sprendžia ar ta siela keliaus pas Jį.
Kad pas Dievą pakliūtume, turime jau gyvendami Žemėje Jį pažinti.
Pažinti – tai turėti kasdieninius ir asmeninius santykius su Juo.
Pažinti – tai žinoti Dievo vardą, savybes, Jo buveinės vietą ir aplinką, Jo palydą ir tarnus, Jo žaidimus.
Dievas nėra pigi prekė.
Ir neužtenka pasakyti, kad „aš tikiu į Dievą“.
Sau mes turime išsiaiškinti, kas gi yra tas „tikiu į Dievą“.
„Tikiu į Dievą“ turi būti užpildytas turiniu, kurį aš parašiau aukščiau ir tam netinka tik žodžių išraiška – „Aš tikiu“.
Po mirties beveik visi mes papuolame į astralinį pasaulį, kuris yra persipynęs su mūsų materialiu pasauliu.
Tai reiškia, kad astralinis pasaulis, taip pat yra materialus pasaulis, tik subtilesnis.
Astraliniame pasaulyje mes neturime tik fizinio, šito mums visiems matomo kūno, tačiau turime netikrą Ego, intelektą ir protą.
Tai reiškia mes išliekame tokie pat individualūs ir asmenybės, kokie buvome čia gyvi.
Tai reiškia, kad po mirties mes tokie pat gyvi, tik tampame nematomi mūsų aplinkiniams.
Ir po mirties išlieka tokie pat troškimai, kurie buvo ir esant gyviems.
Ir po mirties galime kentėti tūkstančius kartų daugiau, nes nebėra fizinio kūno, kuris leidžia mums pasiekti visko ko mes norime.
Ir po mirties mes keliaujame:
1) Į dvasinį pasaulį;
2) Į rojines pusdievių planetas;
3) Į rojines demoniškas planetas;
4) Gimstame vėl čia Žemėje;
5) Keliaujame į pragaro planetas;
Po mirties mes gauname:
1) Vieną iš 400 000 žmogiškos formos kūną;
2) Vieną iš 8 000 000 ne žmogaus gyvybės formą (medžiai, akmenys, žuvys, gyvūnai, paukščiai, vabzdžiai).
3) Dvasinį kūną dvasiniame pasaulyje;
4) Kurį laiką būname šiame pasaulyje be fizinio kūno, kaip dvasios;
Štai šiandien toks trumpas Jums paaiškinimas kas liečia mirtį.
Nuolankiai!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
