Ar aš turiu tikrą draugą?
Vasario 4 diena
Antradienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji,
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien perpasakosiu vienos moters istoriją apie jos močiutę, kurios patarimai ir paaiškinimai gali būti naudingi mums visiems.
Paskaitykite:
Viena moteris pasakoja:
Mano močiutė dažnai sakydavo: „Kai pasensi, suprasi, kad kuo mažiau žmonių tavo gyvenime, tuo daugiau ramybės tavo širdyje“.
Tuo metu jos žodžiai atrodė tolimi ir netinkami, bet dabar, praėjus metams, jie skamba kaip tikrovė.
Kai lankiau močiutę vaikystėje, negalėjau suprasti, kodėl jos namuose taip tylu.
Ji atrodė visiškai patenkinta, kad jos gyvenime yra tik keli žmonės.
Man, jaunam, energingam žmogui, apsuptam dešimčių draugų, tai atrodė svetima. – Kaip ji gali taip gyventi? Išprotėčiau iš nuobodulio. Ji nebuvo viena, bet ir nebuvo apsupta triukšmingos minios.
Vieną popietę prie arbatos jos paklausiau. – Močiute, kodėl tu turi tiek mažai draugų? Ji šiltai nusišypsojo ir pasakė: „Papasakosiu tau savo gyvenimo istoriją“.
Ji papasakojo apie savo jaunystę – kaip mėgo šokti, eiti į šokius ir nesibaigiančius pokalbius su draugais. „Buvo laikas, – sakė ji, – kai maniau, kad kuo daugiau draugų turėsiu, tuo turtingesnis bus mano gyvenimas. Tačiau gyvenimas turi savo būdą mokyti mus to, kas iš tikrųjų svarbu“.
Ji kalbėjo apie savo draugų praradimą, kai tapo mama. Beje, mano močiutė turėjo 8 vaikus – 4 dukras ir 4 sūnus.
Pirma, mano draugai iškrito, kai gimė pirmasis vaikas. „Kai kurie žmonės nenorėjo girdėti apie bemieges naktis ir alinančius skalbinius. Tarsi motinystė padarė mane jiems nereikalingą“.
Tai buvo pirmas kartas, kai ji suprato, kad draugystė dažnai priklauso nuo bendrų gyvenimo etapų.
Tada ji pasidalijo istorija apie savo santuoką.
Sunkiu santykių su mano seneliu metu jos geriausia draugė pasirodė jį slapta įsimylėjusi.
„Tai mane sukrėtė, – prisipažino ji, – bet taip pat išmokė vertingos pamokos: ne visi, kurie tave palaiko, iš tikrųjų yra tavo pusėje.
Senstant ji ėmė labiau galvoti apie savo santykius.
„Nenorėjau užpildyti savo dienų apkalbomis, ginčais ar tuščiomis kalbomis. Ir nebuvo laiko kalbėtis, namuose buvo daug darbų“, – sakė ji. „Žmonės, kurių norėjau šalia, turi būti tie, kurie atneša ramybę, o ne chaosą“.
Ji nutilo ir pridūrė: „Žinai, žmonės dažnai painioja vienatvę su atsiskyrimu. Tačiau yra skirtumas. Vienatvė – tai kompanijos ilgesys. „Privatumas arba atsiskyrimas yra tylos, o ne triukšmo pasirinkimas.
Jos žodžiai privertė mane giliai susimąstyti apie savo gyvenimą. Kiek mano santykių buvo grindžiami tikra meile? Kiek buvo tiesiog iš patogumo ar įpročio?
Ji paaiškino, kad draugystę išbando laikas ir negandos. „Tikras draugas, – sakė ji, – yra tas, kuris lieka su tavimi per gyvenimo audras, o ne tik saulėtomis dienomis. Iki tol jie – tik pažįstami“.
Močiutės išmintis liko su manimi. Bėgant metams pastebėjau, kaip susiaurėjo mano bendravimo ratas ir kiek dėl to mano gyvenimas tapo geresnis.
Nebesivaikau žmonių, kurie manęs negerbia, kurie laukia mano veiksmų, po kurių galėtų mane mylėti, nebenoriu tuščių ir nereikalingų pokalbių.
Pastebėjau, kiek žmonių pasitraukia nuo manęs iš pavydo, būtent tais momentais, kai mano gyvenimas šiek tiek pagerėja, kai pasiekiu rezultatų.
Supratau, kad normalu peraugti per žmones ir pirmenybę teikti savo ramybei.
Kai galvoju apie tai, aš prisimenu Džimo Rono citata: „Tu esi penkių žmonių, su kuriais praleidi daugiausiai laiko, vidurkis“. Rinkis protingai.
Taigi, jei senstant jūsų bendravimo ratas mažėja, nenusiminkite.
Tai ne nesėkmės, o augimo ženklas.
Galų gale gyvenime svarbu ne santykių kiekis, o tų, kuriuos palaikome, kokybė.
Močiutė buvo teisi: kuo vyresnis, tuo mažiau žmonių tau reikės šalia.
Ir būtent taip turi būti.
Anantara das išmintis:
Šiame dabartinių laikų pasaulyje labai sunku rasti tikrai artimą širdies – sielos draugą, kuris nieko iš mūsų nereikalautų ir priimtų mus tokie kokie esame.
Norint turėti tikrą sielos draugą, reikia pačiam nieko neteisti, nieko nekritikuoti ir nieko iš nieko nelaukti.
Jeigu gyvensime tokiu principu ir suprasime, kad visi žmonės ir mes patys esame netobuli ir tuo pačiu kažkuo tobuli, tada išvengsime konfliktų ir mūsų sielą nedraskys pretenzijos ir nepasitenkinimas žmogaus klaida.
Senstant geriausiu draugu, bičiuliu, globėju, padėjėju, artimuoju, mylimuoju turi tapti Dievas.
Su Juo galima bendrauti dieną ir naktį, mintims ir žodžiais, lovoje ir tualete, einant ir gulint ir Jis visada įdėmiai išklausys visas mūsų pretenzijas, norus, idėjas, troškimus, pastabas, nepriklausomai nuo tuo su kokia nuotaika mes tai išreikšime.
Kaip susipažinti ar pradėti kalbėti su Dievu parašysiu kada nors tolimesniuose savo dienoraščio straipsniuose.
Su meile …
Jūsų tarnas
Anantara das
Mielieji,
šventi raštai sako, kad nėra didingesnio žmogaus gyvenime darbo už šventyklos pastatymą.
Prisidėkite savo aukomis kiekvieną mėnesį tiek kiek galite paaukoti prie naujos Dvarakos šventyklos statybos.
Jeigu galite paaukokite – 1, 5, 10, 20, 50, 100 eurų kas mėnesį ar daugiau ir taip tikrai bus įprasmintas šis Jūsų gyvenimas.
Ačiū visiems ir žemiausi nusilenkimai Jums kas aukojo aukas langų ir durų įsigijimui.
Mes surinkome visą sumą ir sekančią savaitę gal jau pradės montuoti langus ir duris.
Dabar prašau padėti surinkti 13 000 eurų šventyklos stogo apšildymui.
Kai sudės langus ir duris galima būtų jau pradėti šildyti šventyklos stogą.
Kur galite paaukoti:
Vedų Kultūros Universitetas
LT18 7300 0101 3321 8465
arba per PayPal
https://www.paypal.com/donate?hosted_button_id=URH9ETP88NLFS
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
