Sausio 27 diena
Šeštadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien pasakojimas apie mūsų pačių požiūrį į tą pačią situaciją iš skirtingų pusių.
Paskaitykite vieną labai pamokančią istoriją.
„Man gyvenime nesisekė nuo pat pastojimo…“ – taip šią istoriją pradėjo pagyvenęs profesorius, visiškai pavargęs nuo nuolatinių mūsų dejonių.
Ir mes, grupė verslininkų, vadybininkų, kurie 90-ųjų pabaigoje atvyko į Kalifornijos universitetą dėl naujų rinkodaros ir viešųjų ryšių technologijų, „apgailestavome“, išskirtinai šia tema: „žinoma, gerai, tau čia kalbėti, kai tu viską jau turi… jei tik pas mus būtų tokie mokesčiai /įstatymai/mokytojai/tėvai/pinigai/galimybės… ir t.t. buvome, mes…“
Ir tada prasidėjo graži istorija apie tai, ką „mes tada”…
Jis išėjo iš už savo tribūnos, atsisėdo šonu ant pirmo stalo ir ištarė tokią frazę: „Man gyvenime nesisekė nuo pat pastojimo…“
– Ar norite, kad papasakočiau savo liūdną gyvenimo istoriją?
– Žinoma! – linktelėjome.
Ir mes pasiruošėme jo gailėtis.
Mano tėvas, kuris retkarčiais užsidirbdavo pinigų iš pakrovimo ir iškrovimo darbų, dingo iš mano gyvenimo, kai tik sužinojo, kad jo nepilnametė mergina mulatė, kuri gyveno naktinį gyvenimo būdą, „užskrido“ nuo jo.
Mano tėvą lyg vėjas kažkur nupūtė visam gyvenimui. Štai kodėl aš esu našlaitis.
Tačiau mano nesėkmės tuo metu dar tik prasidėjo.
Jaunoji mulatė, nors ir išnešiojo mane beveik iki termino, tik išgirdusi pirmąjį mano verksmą, iškart, ant gimdymo stalo, manęs atsisakė.
Taigi aš, silpnas, bejėgis kūdikis, ką tik atkeliavęs į šį keistą, nepažįstamą man pasaulį, likau visiškai vienas.
Aš klykiau iš nevilties vienas visoje šioje Visatoje, tiesiog ant akušerės rankų.
Toliau dar daugiau.
Man mirtinai nepasisekė.
Kūdikystėje manęs neįvaikino – buvau labai silpnas, ligotas vaikas.
Be to, tais metais, gimęs iš mulatės, apskritai turėjau mažai galimybių būti įvaikintam.
Todėl iš kūdikių namų patekau tiesiai į vaikų namus.
Jei nesiseka – vadinasi, nesiseka!
Tai buvo našlaičių namai „spalvotiems“ vaikams.
Ir kokių ten mūsų tik nebuvo!
Ir aš ten patyriau viską ką galima patirti vaikų namuose.
Aš sužinojau, kaip kaunasi kinai ir kaip spjaudosi meksikiečiai, ir kaip skaudžiai žnaibosi juodaodžiai.
Nesisekė man ir su mokslais.
Mokytojai vaikų namuose ilgai neužsibūdavo. Jie visą laiką keitėsi.
Tiesą pasakius, mūsų vaikų namuose jų net nebuvo iš visų dalykų.
Todėl, kaip suprantate su mokykla man nesisekė.
Taigi viskas mano gyvenime buvo tiesiog visiška nesėkmė!
Jis nutilo.
Jis sėdėjo tylėdamas, žiūrėjo kažkur į grindis.
Tada pakėlė akis į mus.
Mes, žinoma, su užuojauta laukėme šios istorijos tęsinio, nesuprasdami, kodėl jis išvis visa tai pradėjo – juk vos prieš pusvalandį mes taip griežtai susiginčijome dėl rinkodaros problemų.
„Pavargau jums tai pasakoti, – netikėtai pasakė jis, – tai ne mano istorija!
Ar norite, kad aš papasakočiau jums SAVO istoriją?
Stojo ilga ir tyli pauzė.
Mums liko tik linktelėti galvomis, nes mes buvome visiškai pasimetę: kur kieno čia buvo istorija mes jau nebesupratome ir nesupratome, kodėl jis mums visa tai pasakoja?
Ir dar daugelis mūsų nežinojo anglų kalbos su savo subtilybėmis.
„O mano istorija štai tokia“ – tęsė jis.
— Apskritai aš esu labai laimingas žmogus!
Man pasisekė nuo pat pastojimo akimirkos, kai mano nevykęs tėtis dingo iš ne mažiau nelaimingos mano mamos gyvenimo, o kartu ir iš mano gyvenimo – kartą ir visiems laikams!
Galbūt jis jautė, kad negali man duoti visko, kas padėtų man išgyventi.
Esu jam dėkingas už jo apsisprendimą.
Kas žino, kaip būčiau užaugęs ir kas man būtų buvę, jei šalia jo būtų praėjusi kūdikystė ir vaikystė.
Galbūt jis intuityviai suprato, kad šis silpnas vaikas niekada negalės tapti stiprus šalia jo, todėl tyliai atsitraukė.
Ir aš jam už tai esu dėkingas.
Po gimimo aš tikrai gyvenau laimingai.
Jauna mulatė paliko mane tiesiai ant gimdymo stalo.
Ir tai irgi buvo laimė!
Nes jei ji būtų mane pasiėmusi iš gimdymo namų, visai nesu tikras, kad būčiau išgyvenęs.
Ir taip aš, nors ir silpnas ir per anksti gimiau, bet turėjau galimybę išgyventi!
Tai buvo mano gyvenimo šansas!
Ir tą šansą man padovanojo ji – mano nelaiminga septyniolikmetė mama.
Esu jai dėkingas už atsisakymą būti mama.
Ir net mintyse negaliu įsivaizduoti, kaip ir kur gyvenčiau, kaip ir kur būtų prabėgusi mano vaikystė, jei ji tada nebūtų manęs apleidusi.
Šis jos atsisakymas auginti mane, man taip pat suteikė jėgų.
Jau skelbdamas savo pirmu šauksmu Visatai, kad gimiau, aš supratau, kad šiame gyvenime neturiu į ką atsiremti, nes esu vienas.
Ir tie sunkumai, ko gero, sukėlė kažkokį vidinės energijos koncentraciją, – nusišypsojo.
Kuo toliau – tuo daugiau!
Man pasisekė, kad nebuvau įvaikintas kai buvau dar kūdikis.
Priešingu atveju aš, ligotas, nusilpęs kūdikis, tikriausiai būčiau sulaukęs labai patogaus gyvenimo šiltnamio sąlygomis.
Būčiau sulaukęs ir mane įvaikinusių žmonių priežiūros, bet ar tai būtų padėję man tapti stipresniam ir labiau pasitikinčiam savimi?
Kažkodėl manau, kad ne.
Būtent gyvenimas vaikų namuose išmokė mane atkaklumo: iš kinų išmokau kovoti, iš juodaodžių priėmiau jų „žiupsnelius“ ir galiu spjaudytis kaip išprotėjęs!
Ar tai ne laimė!
Na, su mokykla tai visai kita daina!
Mokytojų nepakako, kelis dalykus dėstė vienas žmogus.
Vidurinėje mokykloje kažkaip susidraugavome su biologijos mokytoju, kuris mums buvo „vaikščiojanti enciklopedija“, jis buvo toks mylintis savo dalyką žmogus.
Ir tai buvo laimė, nes jis mums dar dėstė ir matematiką, kuri leido kasdien su juo susitikti pamokose!
Mes daug bendravome.
Žinoma, iš jo dalykų gaudavau tik puikius pažymius.
O kai iškilo klausimas dėl kolegijos pasirinkimo, nedvejodamas nuėjau į tą, kur reikėjo matematikos ir biologijos.
Paskui buvo universitetas.
Paskui – mokslinis darbas.
Paskui šeima. Vaikai. Anūkai. Puikūs proanūkiai.
Aš džiaugiuosi, kad gimiau po laiminga žvaigžde!
Ir dėkingas Likimui už sėkmę.
Jis toliau šypsodamasis sėdėjo ant stalo krašto.
O mes „virškinome“ viską, ką tik girdėjome.
„Štai jums dvi istorijos, du požiūriai į tą patį gyvenimą, – tarė jis, pakilęs nuo stalo ir iškėlęs prieš save du atvirus delnus, tarsi svarstykles.
Jums, kuris požiūris labiau patinka?
Anantara das išmintis:
Mūsų nuotaika, mūsų mintys ir troškimai įtakoja visą mūsų gyvenimą.
Iš tikro viso mūsų gyvenimo kūrėjai esame mes patys.
Ne veltui liaudies patarlė sako: – Kaip pasiklosi, taip išmiegosi.
Todėl mes šiame gyvenime turime būti labai atsakingi už savo mintis, savo žodžius ir savo darbus, nes viską ką padarome, viskas sugrįžta pas mus atgal.
Kurkime kasdien savo gyvenimą nuo mažiausių smulkmenų iki didžiausių darbų su meile ir atsidavimu.
Ir taip kasdien …
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
