Sausio 10 diena
Trečiadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien istorija apie tai, kad jeigu žmogus suvokia savo klaidas, jis yra vertas pagarbos…
Paskaitykite vienos moters istoriją!
Nusipirkau tortą.
Jis buvo brangus ir pagal užsakymą.
Nuotraukoje tortas atrodė puikiai, o kai pamačiau ir paragavau, jis buvo nekoks.
Keista, ar ne?
Tortas buvo per daug saldus, ir jo neįmanoma buvo valgyti.
Mano svečiai savo lėkštėse tą tortą pakrapštė ir nevalgydami paliko jį lėkštėse.
Jis niekam nepatiko.
Aš tylėdama sumokėjau pinigus.
Sumokėjau beveik šimtą eurų.
Na, sąžiningai, tai nėra pigu.
Konditeris man paskambino ir paklausė:
– Ar tortas buvo pristatytas laiku? Ar jo nesuspaudė, nesutrynė?
– Laiku, – atsakiau. – Jie jo tikrai nesulamdė.
Va tiek mes ir pakalbėjome.
Už šimtą eurų nusipirkau žinojimą, kad daugiau niekada neisiu pas šį konditerį.
O jei kas paklaus: „Kas darė tą tortą?“, atsakysiu: „Darė tas konditeris, bet aš jo nerekomenduoju.”
Ir staiga, po savaitės, konditeris man skambina ir klausia: „Na, kaip jums tas mano tortas, kurį buvote užsakiusi?
Aš apsidžiaugiau. Nenorėjau jo įžeisti, bet norėjau duoti grįžtamąjį ryšį, kad jis taisytųsi.
Pasakiau: „Žinote jis buvo per saldus, tikrai per saldus ir visiškai nesijautė uogų“ ir aš nusiunčiau jam nuotrauką, kurioje matyti svečiai su pilnomis lėkštėmis nesuvalgyto torto.
Ir konditeris atsakė: „Ačiū, kad darote mane geresniu“.
O sekančią dieną, ryte jis man atsiuntė rankų darbo visą paletę zefyrų, švelnių ir skanių su užrašu: „Duokite man dar vieną šansą“ ir mažų pyragėlių su „Šreko“ katės nuotrauką, kur atsispindėjo jo akys, tarsi jis atsiprašytų.
Aš juokiausi.
Ir aš mielai daviau jam ir antrą, ir trečią šansą, nes visi esame žmonės, kurie klystame ir kurie mažais žingsneliais judame link sąmoningumo.
Aš taip pat esu gyvas žmogus ir galiu klysti.
Ir aš pati noriu, kad kai suklysiu turėti antrą galimybę viską padaryti iš naujo.
Ši mintis mane nuramina ir padeda susidoroti su klaidų baime.
Šis tekstas ne apie konditerius, o apie tai, kad jei žmonės mokėtų kalbėti apie savo jausmus, gerbdami kitų ribas ir emocijas, nebijotume suklysti ir paklausti apie mūsų tortą: „Ar patiko ?”
Nes neskanus tortas – tai ne garantuotas skandalas, dėmė reputacijai ir minus vienas klientas, o galimybė sužinoti savo silpnybes, tapti geresniu ir pagarbesniu, kai matai, kaip žmogus pasinaudojo šansu ištaisyti savo klaidą.
Kartą skaičiau interviu su Holivudo aktoriumi Silvestru Stalone.
Tame interviu Stalonė kalbėjo apie savo šunį Batkusą.
Stalonės gyvenime buvo vienas visiškai beprasmis ir beviltiškas laikotarpis.
Kai jam buvo 26 metai, jis buvo be darbo, be pinigų, be perspektyvų.
Jis turėjo tik kelnes, kurios jam krisdavo, nes Silvestras buvo lieknas ir visada alkanas, o taip pat šunį, kuris jį mylėjo be jokios priežasties.
Ir jo asmeninis „dugnas“ įvyko tą dieną, kai jis pardavė savo šunį (savo geriausią draugą) už 15 dolerių. Nes nebuvo ko valgyti.
Ir po to greitai įvyko tikras stebuklas – filmo „Rokis“ scenarijus ir greitas Stalonės populiarumas.
Pirmasis jo uždarbis buvo 15 tūkstančių dolerių. Milžiniški pinigai žmogui, kuris įpratęs papildomai dirbti už penkis dolerius.
Pagriebęs gautus pinigus Stalonė pirmiausia nubėgo pas naująjį Batkuso šeimininką jį išpirkti.
Bet naujasis šuns šeimininkas buvo gudrus žmogus.
Jis matė Stalonės kilimą ir kai šis paprašė grąžinti šunį, naujasis šeimininkas tarė:
– Jeigu nori susigrąžinti savo šunį, tai turėsi sumokėti 15…
– Dolerių?
– Penkiolika tūkstančių dolerių!
Stalonė nedvejodamas atidavė visą honorarą – 15 000 dolerių ir susigrąžino savo draugą.
Ir Stalonė, ir šuo ilgai džiaugėsi, kad jie turi vienas kitą.
Ir interviu Stalonė vėliau pasakys: „Tas mano šuo vertas kiekvieno cento, kurį už jį sumokėjau tam žmogui“.
Aš tik norėjau pasakyti, kad mūsų asmenybės vystymąsi daugiausia nulemia tai, kaip mes taisome savo klaidas.
Anantara das išmintis:
Nėra nei vieno žmogaus, kuris nesuklystų savo gyvenime, nes mes visomis prasmėmis netobuli.
Žmonės klysta, apgaudinėja, gyvena iliuzijoje ir žmogaus juslės yra netobulos.
Žmogaus gyvenimo prasmė išmokti kuo prasmingiau gyventi, priimti kiekvieną likimo išbandymą ir viską paaukoti Aukščiausiajam.
Dievas atleidžia visas nuodėmes, jeigu žmogus Jam atsiduoda savo protu, savo žodžiais ir savo darbais.
Mes visada galime atsiprašyti tų kuriuos įžeidėme ir daugiau taip niekada nesielgti, tai ir bus mūsų pasitaisymas ir tobulėjimas.
Su meile !
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
