Gruodžio 22 diena
Penktadienis
Vrindavanas, Indija
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien pasakojimas apie tai, kaip galima pagyti vien tik juokiantis.
Paskaitykite:
Juoktis be priežasties yra kvailumo požymis.
Taip galvoja daugelis suaugusiųjų, su pasipiktinimu žvelgdami į besišypsančius jaunuolius.
Ir žinoma gaila, kad nesupranta juoko jėgos, nes bet kuris gydytojas patvirtins, kad nuo bet kokios šypsenos, žmogus gauna didžiulę naudą savo sveikatai.
Vienas prancūzų laikraštis nustatė, kad 1930 metais prancūzai juokėsi vidutiniškai 19 minučių per dieną.
Iki 1980 m. šis skaičius sumažėjo iki 6 minučių.
Kito tyrimo duomenimis, vaikas juokiasi apie 400 kartų per dieną, o suaugęs – tik apie 15 kartų.
Todėl mūsų augimas yra rimtas dalykas mūsų sveikatai tiesiogine prasme.
Be to nustatyta, kad moterys daugiau juokiasi, negu vyrai – todėl moterys gyvena ilgiau.
Juoko, gelotologijos (juoko terapijos) mokslo įkūrėjas Normanas Kazinsonas įėjo į istoriją kaip žmogus, sugebėjęs prajuokinti mirtį.
Kad psichika vaidina lemiamą vaidmenį gydantis, jis buvo įsitikinęs iš savo patirties.
Jis sirgo reta sąnarių liga.
Kai gydytojai pasidavė, Kazinsonas užsidarė savo kambaryje ir valandų valandas žiūrėjo komedijas.
Rezultatas buvo stulbinantis.
Po savaitės paciento skausmai dingo, po mėnesio jis pradėjo judėti, o po dviejų mėnesių grįžo į darbą.
Kai juokiamės, išsiskiria vadinamieji neurotransmiteriai – serotoninas, endorfinas, dopaminas ir oksitocinas.
Juokas – gyvybės stimuliatorius, jo dėka skatinami visi mūsų organizmo biocheminiai procesai.
Tai įvyko daugiau nei prieš penkiasdešimt metų.
Pilnas jėgų ir energijos žurnalistas ir „Saturday Review“ vyriausiasis redaktorius Normanas Kazinsonas staiga pasijuto blogai.
Temperatūra smarkiai pakilo ir visame kūne atsirado skausmai.
Sveikatos būklė greitai pablogėjo ir per savaitę jam tapo sunku judėti, pasukti kaklą ar pakelti rankas.
Jis turėjo vykti į ligoninę ir netrukus jam buvo nustatyta diagnozė.
Paaiškėjo, kad Normanas serga kolagenoze – autoimunine liga, pažeidžiančia visą kūną, kai imuninė sistema rodo agresiją savo jungiamojo audinio atžvilgiu.
Kiekvieną dieną Normano sveikata vis prastėjo.
Jis sunkiai pajudino rankas ir kojas, ir vos apsiversdavo lovoje.
Atėjo momentas, kai jis negalėjo praverti net žandikaulių, kad galėtų šiek tiek pavalgyti.
Jį apėmė baimė, melancholija ir pasipiktinimas dėl likimo neteisybės.
Kazinsonas nustojo kalbėtis net su artimais žmonėmis ir ištisas dienas praleisdavo nusisukęs į ligoninės kambario sieną.
Gydantis gydytojas daktaras Hitzigas kaip galėdamas palaikė Normaną, pakviesdamas konsultacijoms geriausius specialistus, tačiau liga progresavo.
Ir tada Normanas paklausė gydytojo apie savo galimybes pasveikti.
Atsakymas jį šokiravo: iš penkių šimtų kolagenoze sergančių pacientų pasveiksta tik vienas.
Visą naktį po šio pokalbio Normanas negalėjo užmigti.
Iki šiol gydytojai rūpinosi manimi, pagalvojo jis ir jie darė viską, ką galėjo, bet tai nepadėjo.
Jei noriu likti gyvas, turiu veikti pats.
Ir kadangi gydytojai ir vaistai yra bejėgiai prieš mano ligą, turiu rasti kitą gydymo būdą.
Jis prisiminė daktaro Hitzigo žodžius, kad organizmas yra mobilizuojamas kovai su bet kokia liga, jei jo endokrininė sistema dirba visu pajėgumu.
O baimė, neviltis, ilgalaikė depresija, mokslininkų pastebėjimais, priešingai, slopina endokrininės sistemos veiklą.
Reaguodami į šias neigiamas emocijas, antinksčiai išskiria streso hormonus – adrenaliną ir noradrenaliną, kurie patenka į kraują ir pasklinda po visą organizmą.
Kai jų yra per daug, jie destruktyviai veikia organizmą.
Apmąstymai Normaną Kazinsoną privedė prie akivaizdžios minties: jei neigiamos emocijos, slopindamos endokrininę sistemą, yra ligų „provokatoriai“, tai teigiamos emocijos, aktyvindamos jos veiklą, gali tapti sveikimo „stimuliatoriais“.
Be to, kiekvienas žmogus turi labai paprastą ir prieinamą gydymo priemonę – juoką.
Peržiūrėjęs visą turimą literatūrą apie emocijų poveikį sveikatai, Kazinsonas nusprendė, kad jei jis nori likti gyvas, jis neturi teisės toliau būti pasyviai savo mirties laukiančio žmogaus vaidmenyje.
Jis tiesiog juoko pagalba turi mobilizuoti visas savo dvasios ir kūno atsargas.
Tai nebuvo lengva.
Kai guli nejudėdamas, prikaustytas prie lovos ir kiekvieną sąnarį skauda iš skausmo, tai nejuokinga.
Tačiau Kazinsoną jau buvo pradėjęs sudarinėti gydymo planą.
Nepaisant gydytojų, kurie jį laikė „beviltišku pacientu“, protestų, Kazinsoną paliko ligoninę ir persikėlė į viešbučio kambarį, kur niekas nepriminė jo ligos.
Su juo liko tik daktaras Hitzigas, kuris tapo jo artimu draugu.
Jis pritarė Kazinsono idėjai panaudoti juoką visoms biocheminėms organizmo reakcijoms suaktyvinti.
Į viešbučio kambarį buvo pristatytas kino projektorius, geriausi komiksai ir knygos.
Kazinsonas jautėsi nepaprastai laimingas, kai dešimt minučių priverstinio juoko turėjo anestezinį poveikį, leidžiantį dvi valandas miegoti be skausmo.
Nutrūkus skausmą malšinančiam juoko poveikiui, slaugytoja vėl įjungdavo kino projektorių arba skaitė Kazinsonui humoristines istorijas.
Tai tęsėsi kelias dienas.
Baisus skausmas nustojo kankinti Kazinsoną.
Anestezinis juoko poveikis buvo įrodytas.
Kitas žingsnis buvo išsiaiškinti, ar juokas gali turėti tokį patį teigiamą poveikį endokrininei sistemai, nes tai galėjo sumažinti autoimuninį uždegimą.
Norėdami tai nustatyti, daktaras Hitzigas prieš ir po juoko seanso paėmė Kazinsono kraujo tyrimus.
Ir kiekvieną kartą tyrimų rezultatai patvirtindavo, kad uždegiminis procesas organizme mažėja.
Kazinsonas jautėsi įsikvėpęs ir senas posakis: „Juokas yra geriausias vaistas“ buvo pagrįstas fiziologiniu pagrindu.
Tuo tarpu „juoko terapijos“ programa įsibėgėjo.
Kazinsonas juokdavosi mažiausiai šešias valandas per dieną.
Jo akys buvo ištinusios nuo verkimo, bet tai buvo jau gijimo ašaros.
Buvo sumažintos priešuždegiminių vaistų dozės, laikui bėgant jis visiškai nustojo vartoti vaistus, įskaitant migdomuosius ir jis pradėjo gerai miegoti.
Po mėnesio Kazinsonas pirmą kartą galėjo pajudinti pirštus be skausmo.
Jis negalėjo patikėti savo akimis: ant jo kūno pradėjo mažėti sustorėjimai ir mazgai.
Dar po mėnesio jis galėjo aktyviai judėti lovoje ir tai buvo nuostabus jausmas!
Atėjo momentas, kai pacientas pakilo iš lovos.
Tiesa, daugelį mėnesių jis negalėjo tiek pakelti rankos, kad paimtų knygą iš viršutinės lentynos.
Jo keliai vis dar drebėjo ir kai eidavo jis vos valdė savo kojas.
Tačiau jis jau buvo pakankamai atsigavęs po ligos, kad galėtų grįžti į darbą.
Tai buvo tikras stebuklas pačiam Kazinsonui.
Po kiekvieno mėnesio didėjo visų sąnarių paslankumas.
Skausmas dingo, liko tik diskomfortas keliuose ir viename petyje.
Jo pirštai vis užtikrinčiau judėjo vargonų klavišais – ir jis vėl galėjo atlikti savo mėgstamas Bacho melodijas.
Jis pradėjo žaisti tenisą.
Jis jojo ant žirgo, nebijodamas nukristi.
Jis laisvai suko kaklą į visas puses – priešingai specialistų prognozėms apie visišką stuburo nejudrumą.
Po dešimties metų Kazinsoną atsitiktinai sutiko vieną iš gydytojų, kuris buvo pasakęs, kad jis daugiau nejudės ir numirs lėta mirtimi.
Jis buvo visiškai apstulbęs pamatęs Kazinsoną gyvą ir sveiką.
Sveikindamasis Normanas suspaudė gydytojo ranką tokia jėga, kad šis susiraukė iš skausmo.
To rankos paspaudimo stiprumas kalbėjo garsiau nei bet kokie žodžiai.
Kazinsonas turėjo savo teoriją, kad kiekvienas žmogus turi gydomosios energijos, kurios dauguma iš mūsų tiesiog nežino, kaip panaudoti.
Dar jaunystėje, kai buvo paguldytas į tuberkulioze sergančių ligonių sanatoriją, Kazinsonas pastebėjo, kad optimistiškai nusiteikę ligoniai linkę greičiau pasveikti ir išvykti iš ligoninės, kai tuo tarpu, pesimistai tokios tendencijos neturi.
1983 m. Kazinsonas patyrė miokardo infarktą ir stazinį širdies nepakankamumą.
Paprastai toks derinys sukelia paniką ir mirtį.
Kazinsonas nepanikavo ir nemirė.
Iki paskutinių metų jis dėstė Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) medicinos mokykloje.
Jis buvo bene vienintelis mokytojas, neturintis medicininio išsilavinimo.
Jis išmokė jaunus gydytojus suaktyvinti gydomąją kovos dvasią kiekviename paciente.
1976 m. Normanas Cousinsas išleido autobiografinę knygą „Ligos anatomija (paciento požiūriu), kuri tiesiogine prasme sprogo nuo paklausos.
Remdamasis savo patirtimi, autorius parodė, kad teigiama emocinė būsena gali išgydyti net sunkią ligą.
Išmintis:
Žmogus, tai ne tik šis materialus ar psichinis kūnas, bet daug gilesnė substancija – dvasinė dalelytė.
Jeigu gydoma psichika, sveiksta ir fizinis kūnas, tačiau jeigu gydomas dvasinis kūnas, sveiksta ir žmogaus psichika.
Nuoširdus juokas – tai galimybė užmiršti savo problemas, vargus, nuoskaudas ir pyktį.
Juokiasi daugiausiai vaikai, nes jų dar švarios širdys.
Net, Jėzus anais laikais sakė savo mokiniams: – Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.
Todėl linkiu Jums kasdien, kasdien, kasdien pabūti mažu vaikeliu ir nuoširdžiai pasijuokti.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
