Kaip priimti savo amžių?
Sausio 8 diena
Trečiadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji,
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien pasakojimas apie tai, kaip priimti savo amžių, kai mes senstame.
Paskaitykite:
Anantara das išmintis:
Šiame pasaulyje sensta visi.
Sensta daiktai, sensta namai, medžiai, sensta šuniukai, kačiukai, senstame mes, sensta kalnai, mūsų Žemė ir net pati Visata.
Ateina laikas, kai net pati Visata miršta…
Ar pastebėjote, kaip mes skirtingais savo gyvenimo periodais kalbame apie savo amžių?
Jūs patys patyrėte ir matėte, kad vaikai nori greitai užaugti ir jie sako, kad jie jau dideli ir kad jiems jau daug metų.
Paaugliai irgi nori atrodyti vyresni, nes jie mano, kad vyresni žmonės gali sau leisti viską, kai tuo tarpu jiems viskas draudžiama arba ribojama.
Jau nuo paauglystės mergaitės dažosi plaukus, nagus, lūpas ir nori atrodyti gražios, nors jos ir taip gražios, kadangi jos tuo metu yra pačiame savo jaunystės žydėjime, tačiau jos netiki savo natūralumu ir grožiu ir nori atrodyti dar gražiau.
Jaunimas nevertina savo gražiausių gyvenimo metų, nes neturi gyvenimiškosios patirties ir nežino, kad žmogaus kūnas su kiekviena diena sensta.
Tik, kai ateina brandus amžius mes pradedame bijoti pasenti, nes suprantame, kad išorinis grožis lieka su kiekviena diena praeityje.
Kadangi visi mes manome, kad esame tas kūnas, kurį kasdien matome ir išjaučiame, mes jį visaip gražiname ir tobuliname.
Moterys dažosi, pudruojasi, keičia rūbų ir batų kolekcijas, ieško vis labiau kvepiančių kvepalų, badauja, sportuoja, daro įvairias injekcijas, tatuiruotes ir net plastines operacijas, kad būtų gražesnės ir kad nepabėgtų ta vis kiekvieną akimirką sprunkanti jaunystė.
Šiais laikais vyrai irgi nemažiau suvargę su savo kūno koncepcija.
Šiais laikais, jeigu tik vyrai turi pinigų, jie daro beveik viską, o kartais ir daugiau su savo kūnu, negu moterys.
Vyrai taip pat bijo pasenti, nes jie irgi prisirišę prie savo kūno.
Ką mes bedarytume su savo kūnu, laiko neapgausime.
Vanduo nuplauna makiažą, išaušęs rytas parodo tikrą veidą ir kvapą, o praėję metai užfiksuoja praretėjusius plaukus, gilesnes raukšles, iššokusias venas ant rankų ir kojų, padidėjusias kūno apimtis arba besitraukiančią odą, mažiau matančias akis ir sulėtėjusius judesius.
Toks kiekvieno žmogaus kelias šioje Žemėje.
Todėl išmokime priimti savo realią padėtį, kad mums trisdešimt, keturiasdešimt, penkiasdešimt, šešiasdešimt, septyniasdešimt, aštuoniasdešimt. Juk tai visai normalu ir tai realu.
Gilinkime žinojimą, kad vieną dieną suprastume, jog mes ne kūnai, o sielos.
Priimkime save su tokiais kūnais, kokie jie yra.
Kiekvieno kūnas yra savotiškai gražus ir kažkam mes patinkame tokie, kokie esame ir kažkam mes nepatinkame, net būdami gražiausi.
Kol mūsų sąmonė bus materiali, mes kiekvieną dieną vargsime su savo kūnu, todėl užsiimkime dvasine praktika, kad pabustume nuo neramaus proto, jog esame negražūs ar senstame.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Mielieji,
šventi raštai sako, kad nėra didingesnio žmogaus gyvenime darbo už šventyklos pastatymą.
Prisidėkite savo aukomis kiekvieną mėnesį tiek kiek galite paaukoti prie naujos Dvarakos šventyklos statybos.
Jeigu galite paaukokite – 1, 5, 10, 20, 50, 100 eurų kas mėnesį ar daugiau ir taip tikrai bus įprasmintas šis Jūsų gyvenimas.
Dabar renkame aukas langų ir durų įsigijimui ir tam reikia – 18000 eurų.
Kur galite paaukoti:
DVARAKOS MIESTO KRIŠNOS SĄMONĖS RELIGINĖ BENDRUOMENĖ
LT457044060008280954
arba per PayPal
https://www.paypal.com/donate?hosted_button_id=URH9ETP88NLFS
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
