Dienoraštis
Liepos 17 diena
Pirmadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien tokia pamokanti istorija! Paskaitykite!
Kilni širdis!
Kabyras (( 1440–1518 m.) – Indijos poetas mistikas, rašęs hindi kalba persikėlė į Magaharą (miestas Indijoje) tik senatvėje.
Jis visą gyvenimą praleido Benarese.
Šis miestas laikomas švenčiausiu induistams ypatingai šventas ir jis yra vienas iš seniausių miestų pasaulyje.
Neįmanoma rasti nė vieno šventraščio, kad ir koks senas būtų, kad šis miestas ten nebūtų minimas.
Atrodė, kad jis visada egzistavo.
Šiame mieste kartkartėmis susirinkdavo Didžioji induistų taryba.
Vieną dieną Kabyras buvo paprašytas tai tarybai vadovauti.
Jis bandė atsisakyti, tvirtindamas, kad niekada neskaitė Šventojo Rašto.
Tarybos nariai jam atsakė:
Tau nereikia nieko skaityti.
Tu gali iš vis nieko nesakyti.
Mums pakaks vien Tavo buvimo.
Jeigu Tu būsi tame susirinkime, tai mes tapsime išmintingesni.
Kabyras nepriklausė jokiai religijai.
Kartą, kai mula iš minareto garsiai šaukėsi Dievo – Alach Akbar, Kabyras paklausė:
– Ar tavo Dievas kurčias, kad taip šauki?
Tačiau niekas niekada ant jo neįsižeidė.
Musulmonai laikė jį savu, induistai – savu, sufijai – irgi savu.
Jis gimė musulmonų šeimoje, jį užaugino induistų vienuolis, kuris anksti ryte jį rado Gangos pakrantėje.
Kai jį rado, buvo tamsi naktis.
Akivaizdu, kad berniuko tėvai badavo ir paliko jį tikėdamiesi, kad koks nors geras žmogus jį suras ir suteiks prieglobstį.
Vienuolis atsinešė jį į savo ašramą.
Daugelis vienuolių ir pasauliečių bandė jį įtikinti, kad tai nėra gerai:
– Mes nežinome, kokiai kastai priklauso šis vaikas, juk jūs vis dėlto esate brahmanas ir jūsų mokiniai yra brahmanai;
– Gali kilti visiškai nereikalingas skandalas.
– Jis tikriausiai yra iš neliečiamųjų kastos.
Ramanada, toks buvo vienuolio radusio Kabyrą vardas, atsakė:
– Tai visiškai nesvarbu iš kur tas vaikas. Kur aš dėsiu vargšą vaiką? Jei kam nepatinka, tegul išeina iš ašramo.
Jis buvo drąsus žmogus. Daugelis mokinių jį paliko, bet Ramanadai nelabai rūpėjo, ką apie jį sako žmonės.
Jis pradėjo auginti vaiką.
Kabyras nebuvo labai mažas, kai jį surado.
Kai Ramanada jį surado, jis pasakė jam jo vardą.
Jis žinojo keletą žodžių, bet nežinojo savo tėvo ir motinos vardų.
Po metų Ramanada, jau pagyvenęs vyras, pasakė:
– Aš nieko nepraradau. Visi šie mokiniai ir žinovai nėra verti vieno Kabyro.
– Taip, aš praradau pasekėjus.
– Jie pradėjo manęs vengti, bet aš negalėjau kitaip.
– Ir aš laimingas.
Berniukas užaugo ir visi žmonės pradėjo apie jį kalbėti. Pas Kabyrą atkeliaudavo žmonės iš viso pasaulio: musulmonai, induistai, sufijai.
Visi jį mylėjo ir gerbė kaip savo šventąjį.
Išmintis:
Gėriui, kurį mes galime padaryti šiame pasaulyje nėra ribų.
Tik gerų ir šventų žmonių dėka šis pasaulis dar gyvas.
Mes turėtume nebijoti padėti žmonėms. Tai turėtų būti mums kaip pareiga.
Mes neturėtume žmonių skirstyti pagal odos spalvą, tautybę, rasę, lytį ir kitų materialius kriterijus.
Ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, medžiai, paukščiai, žuvys yra Dievo vaikai.
Jeigu mes kažko nepriimame, tai nepriimame Pačio Dievo.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
