Lobis
Spalio 29 diena
Antradienis
Vrindavanas, Indija
Sveiki mielieji,
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien pamokymas apie tai, kodėl mes nerandame laimės.
Paskaitykite:
Vieną kartą keli mokiniai pribėgo prie mokytojo ir pradėjo klausinėti visokiausių dalykų, pertraukdami vienas kitą.
Praėjo kažkiek tai laiko, kol pagaliau mokytojui pavyko juos sutramdyti ir jie galėjo užduoti klausimus paeiliui.
Pirmasis mokinys tarė:
Aš daug metų ieškojau gyvenimo prasmės, bet niekur jos neradau“.
Antras mokinys tarė:
— Man patiko pats paieškos procesas: tai ir yra gyvenimo prasmė?
Trečias pasakė:
– Kartais man atrodo, kad viską radau, o kartais – ne ir todėl aš turiu tęsti paieškas.
Ketvirtasis pasakė:
– Kartais abejoju savimi, kartais savo mokytoju, kartais pačia gyvenimo prasme.
Mokytojas atsakė:
— Tokių klausimų, kaip jūsų egzistuoja šimtai ir yra tik vienas atsakymas.
Klausykite.
Kartą į vieną vieta susirinko daug žmonių, nes jie girdėjo, kad toje vietoje užkastas lobis.
Jie kartu nusprendė iškasti lobio.
Jie pasiėmė visus reikalingus įrankius ir nuėjo į vietą, kur kaip jie buvo girdėję, buvo paslėptas lobis.
Ir jie pradėjo kasinėjimus.
Kai kurie iš tų, kurie kasė, greitai pavargo ir pamanė, kad lobis nevertas tokių pastangų.
Kai kurie žmonės rado plytelių nuolaužų ir pagalvojo, kad tai – lobis.
Kiti mėgavosi savo darbu, manydami, kad tai – ieškojimo ir atradimo džiaugsmas.
Kai kurie vėl, žiūrėdami į aplinkui besimėtančių akmenų ir purvo gausybę, prarado tikėjimą, nes buvo silpni dvasia.
Be to, buvo daug kitų žmonių, vyrų ir moterų, kurie, investuodami į darbą savo laiką ir pastangas, jautė skirtingus dalykus.
O kai praėjo laikas ir išseko jų jėgos, jie tapo kliedesių ir prasimanymų aukomis.
Tie, kurie buvo atkaklūs, galiausiai rado paslėptą skrynią su brangenybėmis, o tie, kurie diskutavo ir šnekučiavosi, ne.
Neradusieji lobio likusias dienas skyrė tam paaiškinimų ir pateisinimų paieškoms, tačiau radusieji lobį jau buvo jį paslėpę.
Ir taip tie, sumišę ir apgauti, klajojo nuo vieno išminčiaus prie kito, klausdami, kas buvo skrynioje, kur ji dabar ir kaip galėtų ją užvaldyti.
Ir visi išminčiai, kaip vienas jiems tvirtino, kad jokie lobiai jiems nebus prieinami, kol jie netaps panašūs į tuos, kurie surado tuos lobius.
Tačiau žmonės ieškojo laimės, jie nenorėjo priimti išmintingų patarimų, nes buvo įsitikinę, kad jie nuo pat gimimo turėjo visas geras savybes: protą, kūną ir dvasią, kurių pakako, kad jų paieškos baigtųsi sėkmingai.
Anantara das išmintis:
Mes gyvename Kali amžiuje, viename iš paskutinių evoliucijos amžių, kai Žemėje vyrauja vaidai, melas ir bedievystė.
Kali amžiuje žmonės net nebesupranta kas yra tikras mokytojas ir ką jis turi mokyti.
Kali amžiuje niekas nieko nebenori klausyti. Vaikai nebeklauso tėvų, žmona – vyro, vyras – dvasinio mokytojo, pavaldiniai – vadovo, vadovas – įstatymų.
Kali amžiuje gimsta žmonės su žema sąmone, tiesiog gyvuliška sąmone, kuriems svarbu: pavalgyti, pamiegoti, apsisaugoti ir santykiauti.
Kai žema žmonių sąmonė, jie nebegali pasikviesti išaukštintų sielų, todėl Žemėje gimsta vis žemesnės sąmonės žmonės ir todėl dabar visiems labai sunku gyventi, nes niekas savyje nebeturi gerų charakterio savybių.
Todėl kol kiekvienas iš mūsų pats nesikeis, šis pasaulis irgi pats savaime nepasikeis.
Pradėkime keistis ir keisis pasaulis.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Mielieji,
šventi raštai sako, kad nėra didingesnio žmogaus gyvenime darbo už šventyklos pastatymą.
Prisidėkite savo aukomis kiekvieną mėnesį tiek kiek galite paaukoti prie naujos Dvarakos šventyklos statybos.
Jeigu galite paaukokite – 1, 5, 10, 20, 50, 100 eurų kas mėnesį ar daugiau ir taip tikrai bus įprasmintas šis Jūsų gyvenimas.
Dabar renkame aukas langų ir durų įsigijimui ir tam reikia – 18000 eurų.
Kur galite paaukoti:
DVARAKOS MIESTO KRIŠNOS SĄMONĖS RELIGINĖ BENDRUOMENĖ
LT457044060008280954
arba per PayPal
https://www.paypal.com/donate?hosted_button_id=URH9ETP88NLFS
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
