Mirties angelas
Spalio 19 diena
Šeštadienis
Kerala, Indija
Sveiki mielieji,
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien pasakojimas apie realybę, kai mirtis pas mus gali ateiti kiekvieną akimirką.
Paskaitykite:
– Kas tu toks?
– Angelas.
– Kaip tu čia patekai?
– Paprastai. Aš esu mirties angelas. Aš atėjau pasiimti tavęs.
– Negali būti? Taip anksti? Man dar anksti! Kodėl tu atėjai pas mane?
– Kvaili klausimai. Atėjo tavo laikas ir viskas.
– Bet aš nenoriu iš čia išeiti! Aš tiek daug dar nepadariau!
– Ko tu nepadarei? – paklausė Angelas atsisėdęs ant kėdės.
„Po Naujųjų metų turėjau būti paaukštintas darbe! Norėjau nusipirkti butą, naują mašiną, norėjau į Indiją! Turėjau tiek daug planų!
– Nesąmonė. Visos jūsų visų žmonių materialios svajonės turi galią tik jūsų materialiame pasaulyje. Kai jūsų siela paliks jūsų kūną, jūs pamiršite apie juos amžiams.
– Bet aš nenoriu mirti taip anksti! Gal gali ateiti vėliau, a?
– Cha cha! Kokie jūs juokingi žmonės! — Angelas nusivilko apsiaustą ir išskleidė sparnus. – Eime!
– Ne! Aš niekur neisiu! Aš, aš net neturėjau laiko sukurti šeimos! Vaikų dar neturiu!
– Teisingai! Nes tu net neradai savo antrosios pusės!
– Neturėjau laiko!
– Tu nebandei! – paniekinamai pasakė Angelas.
– Dievas man neatsiuntė tos antros pusės.
– Tu Jo to net neprašei! – Angelas blykstelėjo akimis.
– Ar gi to reikėjo prašyti? Aš nežinojau, kad reikia prašyti!
– Užteks apgaudinėti mane ir save! Užvakar tu prašei Dievo sustabdyti laiką, kad galėtumei suspėti į susirinkimą! Ar tikrai susirinkimas buvo svarbesnis už tavo likimą?
– Tu teisus, aš kvailys! Bet aš dar galiu tobulėti! Aš negaliu taip mirti, net neturėdamas laiko susituokti ir susilaukti vaikų!
— Kaip smarkiai pasikeitė tavo prioritetai! Iš pradžių buvo mašina – Indija, o dabar – šeima, vaikai“, – šyptelėjo Angelas.
– Bet sutinki, kad tai yra pagrindinis dalykas?
– Taip, sutinku. Bet ką daryti, jei nerasi savo antrosios pusės? Kas tada?
– Aš surasiu! Esu tikras! Pamatysi!
– Bet aš tuo abejoju! Tu nematai toliau savo nosies! Visas tavo gyvenimas praeis bevaisiuose ieškojimuose. Tu vaikščiosi aplink merginas, bandydamas rasti savo pusę ten, kur jos negali būti! Galų gale nusivilsi gyvenimu, prasigersi, nuo tavęs nusisuks draugai, susirgsi, o tą dieną, kai gimei, keiksi.
– Dieve mano!
– Nustok garsiai minėti Jo vardą! – Angelas tryptelėjo koja.
– Atsiprašau, bet ką man daryti?
„Paklydęs žmogus sugrįžta į tą vietą, iš kurios nuėjo ne ta kryptimi, kad surastų teisingą kelią“, – kalbėjo angelas, stebėdamas snaigių šokį už lango.
– Teisingai! Aš taip ir padarysiu! Suprantu!
– Tikrai?
– Taip, aš grįšiu ten, kur buvau laimingas! Žinai, aš kažkada mylėjau. Mes susitikome universitete! Ji turėjo tokius gražius tamsius plaukus ir akis, kupinas švelnumo, stiprybės ir išminties. Mes dažnai pabėgdavome iš paskaitų į parką, kavinę, biblioteką ir bučiuodavomės valandų valandas ir daugiau mums nieko nereikėjo!
Ir kai kažkaip susilaužiau ranką, ji mane prižiūrėjo. Tai buvo nepamirštama! Kai turėjau problemų, visada žinojau, kad galiu pasikliauti tik ja. Kai aš jai pasipasakodavau apie savo išgyvenimus – man pasidarydavo lengviau!
Tačiau vieną akimirką viskas tarp mūsų pasikeitė, o gal tiesiog tą akimirką neturėjome drąsos susikibti už rankų ir susidurti su visais ir viskuo, o vietoj to išsiskyrėme amžiams!
Taip kvailai, vaikiškai išsiskyrėme. Bet vis dar prisimenu, kaip žadėjau ją mylėti visada, o liūdniausia, kad vis dar ją myliu! Iš pradžių dažnai skambindavome vienas kitam, o paskui kažkaip viskas ėmė kitaip klostytis. Aš turiu čia savo gyvenimą, ji – savo! Įdomu, kaip jai sekasi?
Ji tikriausiai seniai ištekėjo. Ji tokia gražuolė! Žinai, norėčiau jai paskambinti. Tiesiog pasisveikinti, sužinoti, kaip sekasi, pasveikinti su artėjančiomis šventėmis!
Aš jai dabar paskambinsiu, gerai? Bet kambaryje daugiau nieko nebuvo…
Anantara das išmintis:
Mes visi viskam turime laiko, tačiau užsiimame ir gyvename ne tuo, kaip turėtume teisingai gyventi, mąstyti ir bendrauti.
Mes dabartiniu metu gyvename iškreiptų vertybių ir tikslų programomis, užmiršdami, kad gyvenimas yra dabar ir čia, o ne rytoj ir ten, ir taip, o ne kitaip.
Proto kampelyje mes lyg ir žinome, kad reikia kitaip viską daryti, tačiau nežinome kaip tai daryti ir net nežinome nuo ko pradėti.
Mes labai bijome permainų, sunkumų, išbandymų, nežinios ir dėl to gyvename pagal baisius ir netikrus šablonus.
Užduokime sau klausimą – nuo kada pradėsiu keistis?
Argi reikia to mirties angelo, kad pradėtume keistis?
Jūsų tarnas
Anantara das
Mielieji,
šventi raštai sako, kad nėra didingesnio žmogaus gyvenime darbo už šventyklos pastatymą.
Prisidėkite savo aukomis kiekvieną mėnesį tiek kiek galite paaukoti prie naujos Dvarakos šventyklos statybos.
Jeigu galite paaukokite – 1, 5, 10, 20, 50, 100 eurų kas mėnesį ar daugiau ir taip tikrai bus įprasmintas šis Jūsų gyvenimas.
Dabar renkame aukas langų ir durų įsigijimui ir tam reikia – 18000 eurų.
Kur galite paaukoti:
DVARAKOS MIESTO KRIŠNOS SĄMONĖS RELIGINĖ BENDRUOMENĖ
LT457044060008280954
arba per PayPal
https://www.paypal.com/donate/?cmd=_s-xclick&hosted_button_id=URH9ETP88NLFS&ssrt=1702472681718
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
