Ramybė

Dienoraštis

Gegužės 8 diena
Pirmadienis
Dvaraka, Vilnius

Sveiki mielieji!

Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!

Ramybė

Tai atsitiko Japonijoje, tais laikais, kai gatvėmis vaikščiojo Samurajai (Karių luomas) ir Arbatos gėrimo mokytojai.

Vieną dieną arbatos gėrimo mokytojas ėjo gatve su dideliu padėklu, pripildytu puodelių ir arbatos stiklainių.

Netikėtai iš mažos bakalėjos parduotuvės į gatvę išėjo piktas samurajus.

Arbatos gėrimo mokytojas bandė duoti jam kelią, tačiau samurajus, nieko aplinkui nepastebėjęs, vis dėlto į jį atsitrenkė.

Padėklas nukrito, puodeliai sudužo, o arbatos lapelių milteliai su vandeniu išsiliejo ant samurajaus rankovės.

– Žiūrėk, kur eini, – sušuko samurajus.

– Atsiprašau, pone, – mandagiai pasakė arbatos gėrimo mokytojas, bandydamas nukrapštyti žalius miltelius nuo samurajaus rankovės.

– Patrauk rankas, – sušuko samurajus.

Arbatos gėrimo mokytojas atitraukė rankas, bet netyčia palietė ant samurajaus diržo kabančio kardo rankeną.

Tu palietei mano kardą! – Pasipiktino samurajus.

Jo akys blykstelėjo iš pykčio.

– Atsiprašau, pone, – ištarė Arbatos gėrimo mokytojas ir nusilenkė samurajui.

Tu palietei mano kardą!

Jei nori mane įžeidinėti, geriau trenk į veidą.

Tai būtų mažesnis įžeidimas nei prisilietimas prie mano kardo.

– Bet klausykite, pone, – bandė jį nuraminti arbatos gėrimo mokytojas.

– Aš netyčia paliečiau tavo kardą. Tai atsitiko atsitiktinai. Prašau atleisk man.

– Per vėlu atsiprašyti, šaukė Samurajus.

Samurajus buvo labai ryžtingas.

Aš esu Gendži ir kviečiu tave į dvikovą.

Rytoj vakare ateik į mano namus.

Nepamiršk pasiimti kardo.

Tai pasakęs Samurajus, išdidžiai nuėjo.

Arbatos gėrimo mokytojas drebančiomis rankomis rinko tai, kas liko iš puodelių.

Kardo jis neturėjo, o su ginklais elgtis visiškai nemokėjo.

Arbatos gėrimo mokytojas grįžo namo, pasiėmė naujus puodelius, arbatą ir išskubėjo į savo mokinio namus arbatos ceremonijai.

Jis pavėlavo, o studentas – turtingas ir įtakingas žmogus – paklausė, kodėl mokytojas pavėlavo?

Arbatos gėrimo mokytojas papasakojo apie susudūrimą su samurajumi.

– Sakai, jo vardas Gendži?

– Taip, – atsakė arbatos gėrimo mokytojas.

– Ir tu kausiesi su juo?

– Privalau.

– Taigi, tave galima laikyti mirusiu, – paskelbė turtuolis.

– Gendži yra stiprus kovotojas ir neatleidžia įžeidimų.

– Jei kovosi, jis tave nužudys.

– Tada pradėkime mokytis , – pasiūlė arbatos gėrimo mokytojas.

– Atrodo, kad tai paskutinė pamoka, kurią galiu tau perteikti.

Vakare arbatos gėrimo mokytojas nuėjo pas savo draugą kalvį, kardų meistrą.

Kaip įprasta, jie sėdėjo vienas šalia kito ir gėrė arbatą.
– Kas tau negerai, drauge? – paklausė kalvis.

– Noriu paprašyti, kad parduotumei man kardą, – atsakė arbatos gėrimo mokytojas.

Kalvis tik nusišypsojo.

– Klausyk, drauge, tu pats žinai, kad kiekvieną kardą gaminu kelerius metus – ypač klientui.

Nuo kada tau prireikė kardo?

– Nuo šiandien, – atsakė arbatos gėrimo mokytojas.

Jis draugui papasakojo visą istoriją apie samurajų.

Kalvis klausėsi sulaikęs kvapą.

– Matai, man tikrai reikia kardo. Galbūt galėtumėte man paskolinti vieną, bet kurį. Aš susitarsiu su Gendži padėjėjais, kad jie grąžintų tau, kai tai baigsis.

Kalvis ilgai tylėjo.

Draugo balse jis išgirdo tvirtą apsisprendimą mirti.

– Jei tu mirsi, – pagaliau pasakė kalvis, – tai kodėl turėtum mirti kaip naujokas, pirmą kartą paėmęs į rankas kardą?

– Geriau mirti už tai, kas esi – arbatos ceremonijos gėrimo mokytojas, vienas geriausių mūsų laikų meistrų.

Arbatos gėrimo mokytojas atsistojo, pagalvojo, patapšnojo draugui per petį ir nieko nesakęs, išėjo į naktinę gatvę.

Priėmęs galutinį sprendimą, jis patraukė link Gendži namų.

Prie vartų stovėjo vienas iš samurajaus padėjėjų.

Perduokite ponui Gendži mano kvietimą“, – pasakė arbatos gėrimo mokytojas.

– Prisimenu, kad rytoj vakare turime dvikovą, susitikimą čia, prie jo namų vartų.
– Bet rytoj po pietų noriu pakviesti jį į savo arbatinę. Noriu įteikti jam dovaną.

Kitą rytą arbatos gėrimo mokytojas atsikėlė anksti, kad pasiruošti samurajaus atvykimui.

Jis nušlavė taką ir apkarpė krūmą prie arbatinės.

Paruošė stalą ir stalo įrankius, išdėliojo gėles į paprastas, bet elegantiškas puokštes.

Tada jis kruopščiai išsivalė savo geriausią kimono ir apsivilko.

Dabar viskas buvo paruošta ir arbatos gėrimo mokytojas nuėjo prie vartų pasitikti samurajaus.

Netrukus pasirodė samurajus su dviem tarnais.

Arbatos gėrimo mokytojas nusilenkė ir tarė:
– Džiaugiuosi, kad atėjai!

– Jie man kažką pasakė apie dovaną.

Samurajaus veide pasirodė gudri šypsena.

– Ar norėtumėte pasiūlyti išpirką, kad pasitraukčiau iš dvikovos?

– Ką jūs, pone, žinoma, ne, – atsakė arbatos gėrimo mokytojas.

– Nedrįsčiau taip tavęs įžeidinėti.

Jis pakvietė samurajų pereiti į arbatos namelį, parodydamas tarnams suoliuką sode ir paprašydamas palaukti.

– Na, jei ne išpirkos, tai prašysi palikti tave gyvą?

– Ne, – pasakė arbatos gėrimo mokytojas.

– Aš suprantu, kad turi pasitenkinti. Bet prašau leisti paskutinį kartą jums pasitarnauti.

Jie įėjo į namus ir arbatos gėrimo mokytojas pakvietė samurajų prisėsti.

– Aš esu arbatos ceremonijos gėrimo mokytojas, – paaiškino jis.

– Arbatos ceremonija nėra tik mano darbas ar mano menas, tai mano įsikūnijimas.

Prašau tavęs leisti man tau pasitarnauti paskutinį kartą.

Samurajus nelabai suprato, bet atsiklaupė ir linktelėjo arbatos gėrimo mokytojui, kad pradėtų.

Paprasta mažo arbatos namelio apdaila sukūrė jaukumo ir ramybės atmosferą.

Lauke pasigirdo lapų ošimas ir upelio šniokštimas.

Arbatos gėrimo mokytojas atidarė arbatos dėžutę, ir arbatos kvapas susimaišė su gėlių, stovinčių lentynoje, kvapu.

Lėtai, ramiai, tiksliais judesiais arbatos gėrimo mokytojas į puodelį įpylė šiek tiek arbatos miltelių.

Tada specialiu šaukštu iš katilo sėmė karštą vandenį ir pylė į puodelį.

Samurajus žiūrėjo į ceremoniją, užburtas gražių ir pasitikinčių gėrimo mokytojo judesių.

Arbatos gėrimo mokytojas maža mentele išplakė arbatos miltelius su vandeniu iki putų, įpylė karšto vandens, padavė puodelį samurajui ir nusilenkė jam, išlaikydamas visišką ramybę ir susikaupimą.

Samurajus gėrė arbatą.

Grąžindamas puodelį arbatos gėrimo mokytojui, jis pastebėjo, kad jis yra ramus ir tuo pačiu susikaupęs bei dėmesingas.

– Ačiū, – pasakė arbatos gėrimo mokytojas, kai samurajus pakilo išeiti.

– Dabar aš pasiruošęs eiti su tavimi į tavo namus pradėti dvikovą.

– Dvikovos nebus, – pasakė samurajus.

– Tokios ramybės ir pasitikėjimo prieš kovą dar nemačiau – nė pas vieną savo varžovą.

Net aš šiandien jaudinausi, nors buvau tikras dėl savo pergalės.

Bet tu… Tu ne tik išlaikei visišką ramybę, bet ir sugebėjai man perteikti savo ramybę.

Arbatos gėrimo mokytojas pažvelgė samurajui į akis, nusišypsojo ir žemai nusilenkė.

Samurajus nusilenkė dar žemiau.

– Mokytojau, – pasakė samurajus.

– Žinau, kad esu nevertas, bet prašau tavęs būti mano mokytoju.

Noriu išmokti arbatos ruošimo ceremonijos meno, kad įgaučiau pasitikėjimo ir ramybės, kurios man taip trūksta.

– Aš tave išmokysiu. Galime pradėti šį vakarą, nes jau susitarėme. Surinksiu viską, ko man reikia, ir eisiu į tavo namus.

Išmintis!

Didžiausia vertybė šiame pasaulyje – tai ramybė!

Ramybė pas mus dingsta, kai mes prie ko nors prisirišame.

Kai mes prie kažko prisirišame, tai nuo to ir kenčiame.

Reikia prisirišti prie Dievo ir tada ateis ramybė.

Su meile!

Nuolankiai!

Jūsų tarnas
Anantara das