Dienoraštis
Rugpjūčio 8 diena
Antradienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien tokia pamokanti istorija! Paskaitykite!
Tema: Saturno planetos galia!
Tai atsitiko labai seniai, Udžainos mieste vidurio Indijoje, Madhja Pradešo valstijoje, šiaurinėse Vindhjos kalnų pašlaistėse, prie Kšipros upės.
Tuo metu Udžainos miestą valdė didingas ir narsus valdovas Vikramaditja.
Vikramaditja buvo išmintingas ir mylimas visų žmonių.
Jis nei per žingsnį nenukrypo nuo doros ir teisingumo įstatymų ir visada siekė palengvinti savo pavaldinių kančias ir sunkumus.
Savo pavaldinius jis globojo ir saugojo lyg savo vaikus, o mainais jie gerbė jį kaip savo tėvą.
Ir kiekviename Udžainos kampelyje valdant Vikramaditjai karaliavo teisingumas ir sąžiningumas ir kiekvienas tos šalies gyventojas buvo doras ir laimingas.
Karaliaus Vikramaditja spindesys ir šlovė prilygo visų dešimties pasaulio pagrindinių krypčių Saugotojų spindesiui ir šlovei, o didžiausi to išminčiai traukė į jo rūmus kaip bitės prie nektaro pilnos gėlės.
Ir kaip gėlės dauginasi su bičių pagalba, taip karaliaus žinios didėjo pokalbiuose su išminčiais pačiais sunkiausiais ir subtiliausiais religijos, moralės ar valdžios klausimais – klausimais, dėl kurių buvo karštai ir ilgai ginčijamasi, kol nepasiekdavo bendro susitarimo.
Vieną dieną karalius Vikramaditja ramiai sėdėjo savo įmantriai dekoruotų rūmų soste, apsuptas daugybės ritualo žinovų ir valstybės pareigūnų, dvariškių ir panditų (išminčių).
Pirmiausia šiame ypatingame susirinkime buvo išsamiai aptartos kelios anksčiau pasiūlytos temos, o vėliau draugiškas pokalbis palietė karaliaus širdžiai mieliausią temą – klausimą, kuri iš devynių planetų yra svarbiausia.
Kiekviena planeta turėjo savo atstovą tarp rūmų astrologų.
Kiekvienas konkečios planetos atstovas, atsidavusiai garbino planetą, kurios pranašumą gynė, ir, perėmęs dalį jos savybių iš ilgos tarnybos tai planetai, aiškiai jas parodė dabar, šlovindamas savo išrinktąją planetą.
Visi aplinkui sosto esantys žmonės sustingo ir nejudėjo, įdėmiai klausydamiesi tų žinovų kalbų.
Kažkurią akimirką valdovui Vikramaditja atėjo laikas apsispręsti.
Jis turėjo pasakyti, kuri planeta yra iškiliausia ir naudingiausia žmogui.
Visi rūmai – ir išminčiai, ir tiesiog smalsuoliai – pasuko akis į savo valdovą, pasiruošę paragauti jo samprotavimo nektaro.
Vėl ir vėl karalius mintyse apžvelgė viską, ką buvo girdėjęs: planetų kilmę ir neįprastus sugebėjimus, narsumo ir kilnumo pavyzdžius.
Tačiau vėl ir vėl jo mintys grįžo prie Saturno ir jo neįtikėtino žiaurumo.
Pamažu karaliaus širdį užvaldė nepaaiškinamas liūdesys, ir ji pasinėrė į beviltišką tamsą.
Ir staiga iš jo lūpų išsprūdo šie žodžiai:
– Geriau visai neturėti sūnaus, nei turėti tokį kaip Saturnas, kurio akys tokios baisios ir pilnos neapykantos!
– Ir jei Saturnas nepasigailėjo net savo tėvo, tai kaip, jis pasigailės mūsų?
– Atsakykite man, išmintingieji!
Ir atsitiko taip – ir tai buvo nulemta likimo – kad tą pačią akimirką virš jų danguje savo erdviu vežimu skrido pats Saturnas.
Karaliaus žodžiai pasiekė jo ausis, ir tuoj pat Saturnas nusileido į žemę ir įžengė į rūmus.
Išvydus šį aukštą, askezėmis išsekusį, luošą pusdievį – nelankstumo ir nenumaldomumo įsikūnijimą – ir karalius, ir visi dvariškiai iš nuostabos ir siaubo neteko žado.
Būna gyvenime akimirkų, kai žmogus staiga suvokia, kad jam iš lūpų tiesiog išslydo netinkamas žodis.
Ir vienintelis jo troškimas tokiu momentu yra atsiimti tą žodį.
Bet jūs negalite atsiimti vieną kartą ištarto žodžio.
Su didžiausia pagarba karalius Vikramaditja puolė prie Saturno kojų ir pasodino jį į savo sostą.
Ir šiam neišvengiamybės įsikūnijimui, valdovas Vikramaditja suteikė visokias garbes, meldėsi jam ir jo garbei atliko kitas religines apeigas.
Ir visa tai darydamas jis suprato, kad jo likimas jau nuspręstas.
Kai karalius baigė visus ritualus, tamsiaveidis Saturnas į jį prabilo.
Jo balsas skambėjo ramybe ir tikrovės šaltumu:
– O Vikramaditya!
– Tu įžeidei mane viso susirinkimo akivaizdoje, net nežinodamas, kiek toli siekia mano galios.
Ar tu žinai, kad net Indra ir visi kiti pusdieviai dreba prieš mane?
Jūs visi čia esantys žinote, kad aš sunaikinu kiekvieną, kuris sukelia manyje pyktį.
Bet štai ko jūs vis dar nesuprantate: to, kurį aš sunaikinu, nelieka nė pėdsako šiame pasaulyje ir net pats jo vardas yra ištrinamas iš žmonių atminties!
Kai dabar skridau virš šio jūsų susirinkimo, pajutau, kad išreiškėte savo nepasitenkinimą manimi.
Tebūnie jums žinoma, kad aš dabar patekau į Mergelės žvaigždyną, kuris užima dvyliktą jūsų horoskopo namą.
O tai reiškia, kad septynerius su puse metų jūs neturėsite kito pasirinkimo, kaip tik suvokti, kas aš iš tikrųjų esu.
Dabar tavo protas toli nuo tiesos, bet greitai tu suprasi, kokia yra mano galia.
Ir aš tave nutrenksiu ant žemės, atsimink mano žodžius!
Jūs visi net neįsivaizduojate, kokia yra mano galia!
Mėnulis Zodiako žvaigždynuose išbūna tik dvi su ketvirčiu dienos, Merkurijus ir Venera – po mėnesį, Marsas – pusantro. Jupiteris – po dvylika mėnesių, Rahu ir Ketu – po aštuoniolika mėnesių.
O aš kiekviename ženkle pasilieku ištisus trisdešimt mėnesių, sukeldamas daug ir ilgų kančių patiems didiesiems pusdievams.
Klausyk, karaliau, mano žodžių!
Kai aplankiau Ramačandrą, paties Viešpaties įsikūnijimą, jis prarado viską, ką turėjo ir buvo ištremtas į mišką.
Kai aš nukreipiau savo galią į Ravaną, Šri Ramačandra ir Lakšmanas surinko kariuomenę, įsiveržė į Lanką, nužudė Ravaną ir sunaikino visą jo šeimą.
Todėl, valdove Vikramaditja, pasiruošk nelaimei!
Tęsinys seknačiame dienoraštyje…
Išmintis:
Mes ir patys šio laikmečio žmonės neturime jokio supratimo apie planetų įtaką mūsų gyvenimui.
Mes visi esame jų valdžioje iki to momento kol visiškai atsiduodame Dievui.
Tačiau dėl savo nežinojimo mes manome, kad esame laisvi ir galime patys spręsti savo likimą.
Todėl reikia mokytis, kad suprastume kaip reikia teisingai gyventi, kad nereikėtų kentėti.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
