Kai viskuo kaltiname savo tėvus…
Gruodžio 28 diena
Šeštadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji,
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien arabiškas pasakojimas apie tai, kad dėl savo susiklosčiusio gyvenimo kaltę turime prisiimti tik sau, o ne apkaltinti savo tėvus, valstybę ar net Dievą.
Paskaitykite:
Trys moterys sėdėjo prie stalo ir dalijosi savo gyvenimo istorijomis. Jos tvirtino, kad jų sėkmė buvo jų pačių nuopelnas. Jų sunkumai? Tai buvo jų tėvų kaltė.
Pirmoji moteris skundėsi: „Mama mane negailestingai spaudė. Baleto pamokos, fortepijono pamokos, dailės mokykla – ji pavogė mano vaikystę. Neturėjau laiko žaidimams ar svajonėms. Dabar jaučiu, kad man gyvenime viskas nebeįdomu.
Antroji irgi skundėsi: „Tėvai buvo taip užsiėmę darbais, kad net buvo priversti mane išsiųsti augti pas močiutę. Jie man nedavė nei meilės, nei patarimų. Be jų paramos užaugau nesaugi, silpna ir nieko gyvenime nepasiekiau.
Trečioji atsiduso ir pasakė: „Mano mama buvo apsėsta manijos mokyti mane nepriklausomybės ir savarankiškumo. Ji privertė mane taip savimi pasitikėti, kad mano jėgos atbaido žmones, ypač vyrus.
Rytuose yra posakis: „Niekada nesiskųsk tuo, ko tavo tėvai negalėjo tau duoti. Galbūt jie tau atidavė viską, ką turėjo. Kiekvienas iš jūsų esate jiems skolingas“.
Anantara das išmintis:
Mes gimstame pagal karmos dėsnius tiksliai ten kur turime gimti ir nei žingsnio į šoną.
Mūsų gimimas vienoje ar kitoje šeimoje, vienoje ar kitoje šalyje, viename ar kitam kūne yra mūsų pačių praeities poelgių išraiška ir tai yra absoliutus teisingumas.
Mes patys nusipelnome turėti vienokius ar kitokius tėvus arba jų net neturėti.
Pasižiūrėjus į savo tėvus mes galime pamatyti save praeitose gyvenimuose ir suprasti, kaip mes mąstėme, kalbėjome, elgiamės ir ko siekėme.
Savo ateitį mes kuriame kiekvieną dieną savo mąstymu, kalbomis ir elgesiu, todėl turime kiekvieną dieną pragyventi labai sąmoningai ir dorybingai, ir tik taip pragyvendami mes galime tikėtis, kad sekančiose gyvenimuose mes gražiai ir laimingai gyvensime.
Niekada niekuo nekaltinkime tėvų, nei dėl jų gyvenimo būdo, nei dėl elgesio su mumis, geriau mes savo elgesiu įrodykime, kad mes galime gyventi ramiau, sąžiningiau, dorybingiau ir laimingiau.
Bet kokie kaltinimai mus vienus nuo kitų skiria, atitolina ir nepadeda išspręsti jokių problemų, geriau įsigilinkime į priežasti kodėl taip atsitinka ir pabandykime rasti sprendimus, kaip pakeisti nepalankias mūsų ar mūsų tėvų atžvilgiu situacijas.
Tėvai turi savo likimą, kaip ir mes, ir jie irgi viską gauną tiek kiek yra padarę gerų ar blogų darbų ir nei kruopelytės daugiau. Todėl supraskime juos, nes jie savęs suprasti dažniausiai negali ir suprasdami padėkime jiems sąmoningėti per maldą, per šventraščius, per paskaitas, per maldos namus, per bendravimą su dvasininkais, per šventų vietų lankymą ir panašiai.
Mes patys turime prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir laimę ir džiaugtis, kad gimėme Žemėje, nes iš čia tiesiausias kelias į Dievo karalystę.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Mielieji,
šventi raštai sako, kad nėra didingesnio žmogaus gyvenime darbo už šventyklos pastatymą.
Prisidėkite savo aukomis kiekvieną mėnesį tiek kiek galite paaukoti prie naujos Dvarakos šventyklos statybos.
Jeigu galite paaukokite – 1, 5, 10, 20, 50, 100 eurų kas mėnesį ar daugiau ir taip tikrai bus įprasmintas šis Jūsų gyvenimas.
Dabar renkame aukas langų ir durų įsigijimui ir tam reikia – 18000 eurų.
Kur galite paaukoti:
DVARAKOS MIESTO KRIŠNOS SĄMONĖS RELIGINĖ BENDRUOMENĖ
LT457044060008280954
arba per PayPal
https://www.paypal.com/donate?hosted_button_id=URH9ETP88NLFS
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
