Birželio 4 diena
Sekmadienis
Dvaraka, Vilnius
Tema: Meilė artimui
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien noriu pasidalinti viena pamokančia istorija!
Paskaitykite:
Šį istorija apie vienuolį Ling – chi.
Vieną dieną vienuolis Ling-chi nustebino visus.
Kai jo mokytojas mirė, Ling-chi apsipylė ašaromis.
Jis stovėjo ir ašaros tekėjo jo skruostais.
Jo draugai buvo suglumę:
– Kas atsitiko su tavimi?
– Juk čia susirinko tiek daug žmonių ir visi yra šokiruoti tavo elgesio.
Jų mintys užrašytos ant jų veidų:
– Neįtikėtina!
– To tiesiog negali būti!
– Ling-chi verkia!
– Mes manėme, kad jis yra visiškai neprisirišęs ir kad jo dvasia yra laisva.
– O dabar jis verkia!
– Jis pats mus mokė, kad siela yra nemirtinga, kad miršta tik kūnas; kad kūnas yra medžiaginis apvalkalas, kuris susidėvi ir grįžta į žemę.
– Kodėl jis šiandien verkia?
Ir mes, tavo draugai, negalime tavęs suprasti.
Tu pats visus mokei, kad svarbiausia ką žmogus turi išmokti – tai atsižadėti.
– Kodėl prisirišai prie savo mokytojo?
Į tai Ling-chi atsakė:
– Jūsų klausimas logiškas.
– Bet ką aš galiu su savimi padaryti?
– Ašaros teka ir aš verkiu.
– Man pačiam buvo atradimas, kad aš verkiu.
– Aš visas nustebau ir negalėjau patikėti, kad aš galiu verkti.
– Bet ką aš galiu padaryti?
– Taip manyje apsireiškia gyvenimas.
– Ir to savo gyvenimo apraiškų aš neslopinsiu.
– Aš visada priėmiau viską, kad ateidavo į mano gyvenimą.
Išmintis:
Kiekvienas mes turėjome artimų žmonių, kurie jau paliko mus.
Ir kiekvienas turime dar daug artimų žmonių, kurie mus paliks.
Prisirišti prie artimo žmogaus yra natūralu, nes jie mumis rūpinosi, skyrė mums dėmesio, mokė mus, tarnavo mums arba mes jiems kažką tai darėme.
Taip atsiranda santykiai, kurie tampa kartais labai giliais ir ilgais.
Kai išeina artimas žmogus mes ten viduje suprantame, kad jį praradome visiems laikams ir tai mus skaudina.
Skaudina tiek kad mes verkiame, dejuojame, guodžiamės, o kartais nebenorime arba net nebegalime gyventi be to žmogaus.
Tačiau laiko sugražinti neįmanoma ir net patį artimiausią žmogų mums teks vis dėlto paleisti.
Todėl branginkime tuos, kurie dar yra šalia mūsų, nes vieną dieną, neplanuotą dieną, nelauktą valandą jie paliks mus arba mes paliksime juos.
Todėl suspėkime pasakyti savo artimiems žmonėms kažką gražaus ir gero, suspėkime kažkuo jiems pasitarnauti, kad jie nesijaustų vieniši ir užmiršti, nes tai meilė artimui.
Su meile!
Nuolankiai!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
