Dienoraštis
Sausio 21 diena
Šeštadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien noriu papasakoti vieną pamokančią istoriją.
Paskaitykite.
Tikrieji turtai
Vienoje karalystėje gyveno ir ją valdė jaunas karalius.
Tas jaunas karalius buvo labai išdidus ir valdingas.
Kai jis važiuodavo keliu, žmonės krisdavo ant kelių ir šaukdavo:
– Šlovė imperatoriui!
Paskui karalių visada eidavo iždininkas ir mesdavo tiems ant kelių klūpantiems žmonėms auksines monetas.
Žmonės būdavo pasiruošę vienas kitam perkąsti gerkles dėl tų metamų ant žemės monetų ir jie mušdavosi tarpusavyje, kad vienas iš kito jas atimtų.
Paskui karalių eidavo ir budelis, kuris iš karto nukirsdavo galvą kiekvienam, kuris nesiklaupė prieš karalių.
Ir kartą, kai karalius važiavo gatve per miestą, jis pamatė vieną vienuolį, kuris ne tik neatsiklaupė pamatęs artėjantį vežimą su karaliumi, bet tiesiog net nesitraukdamas nuo kelio ėjo priešais tiesiog į karalių.
Budelis matydamas, kad tas vienuolis nesitraukia nuo kelio ir nesiklaupia priešais karalių buvo pasiruošęs jam jau nukirsti galvą, tačiau kai jis tik užsimojo kardu kirsti galvą, jis išgirdo karaliaus balsą:
– Sustok, nekirsk!
Budelis pamatė, kaip karalius iššoko iš vežimo ir pribėgęs prie vienuolio puolė ant kelių ir pabučiavo jo riebaluotą chalatą.
Žmonės nusistebėjo tokiu karaliaus poelgiu ir nepatenkinti ėmė šaukti:
– Šlovė imperatoriui! Šlovė imperatoriui! – tikėdamiesi, kad juos karalius apdovanos auksinėmis monetomis.
Tačiau karalius tame vienuolyje atpažino savo tėvą, kuris atsižadėjo sosto ir prieš kažkiek tai metų išėjo ieškoti Dievo.
– Tėve, koks aš laimingas, kad tu grįžai!
– Ne, aš negrįžau. Aš buvau visai kitame Žemės krašte ir dabar einu per tavo karalystę į kitą Žemės kraštą.
– Bet, tai ir tavo valdos! Man tėve baisu žiūrėti, kaip tu dabar esi apsirengęs.
– Iždininke, duok aukso mano tėvui tiek, kiek jis jo paprašys.
– Sūnau! Nereikia man aukso. Tiesiog mane pamaitink ir duok keletą monetų, kad eidamas į kitą Žemės kraštą aš galėčiau nusipirkti kokio tai maisto. Ir tai sakydamas karaliaus tėvas – vienuolis ištiesė medinę lėkštę iš kurios jis kasdien valgydavo.
Karalius liepė į tą medinę lėkštę pripilti aukso tiek kiek tilps.
Tačiau, kai iždininkas pripylė aukso kiek jis turėjo, pasirodė, kad lėkštė visiškai tuščia.
Tada karalius labai nustebo ir liepė į tą lėkštę supilti visą maišą aukso.
Tačiau viskas pasikartojo taip, kaip ir buvo anksčiau. Lėkštė po supilto maišo aukso liko tuščia.
Tada jaunasis karalius liepė atvežti visą vežimą aukso.
Ir kai į vienuolio lėkštę supylė keturiasdešimtą vežimų aukso, karalius sušuko:
– Tėve, aš nesuprantu kas vyksta? Mes į tavo lėkštę supylėme keturiasdešimt vežimų aukso, tačiau tavo lėkštė vis tiek tuščia.
– Sūnau, aš džiaugiuosi, kad tu pildamas keturiasdešimtą vežimą susimąstei kodėl tuščia lėkštė.
– Tu tai supratai labai greitai.
– Aš dėl to ir atsisakiau visko. Aš palikau karalystę, sveikatą, jaunystę, šeimą, vienu žodžiu viską. Ir kaip matai lėkštė – kaip ir mano gyvenimo pradžioje vis tiek tuščia.
– Ta lėkštė – tai mūsų troškimų lėkštė ir mūsų geismingas troškulys prisikrauti visko į tą lėkštę, atima iš mūsų viską ką mes turime.
– Į tą lėkštę mes galime įdėti ir savo gyvenimą, tačiau nuo to ji pilnesnė netaps!
Išmintis:
Mes visą savo gyvenimą atiduodame savo kūno patogumų susikūrimui.
Gerbūvis – namai, rūbai, mašinos, telefonai, kompiuteriai, sporto salės, kelionės, darbas ir viskas kas mus supa pastoviai kinta ir mums neatneša laimės.
Kai ateina senatvė ir ligos, mes pradedame suprasti, kad viską ką krovėme visą gyvenimą ir viską ką sukaupėme nebeatneša laimės ir tada mus apima neviltis, gailestis sau, baimė ir panika.
Todėl sakoma, kad reikia krauti dvasinius turtus, kurie mums bus reikalingi mirties akimirką ir galiausiai jie su mumis keliaus į kitą gyvenimą.
Dvasiniai turtai – tai santykis su Dievu ir dieviškos charakterio savybės, kurias mes sugebame čia išugdyti per šitą gyvenimą.
Linkiu Jums amžinų dvasinių turtų!
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
