Dienoraštis
Sausio 10 diena
Antradienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Dėl ko ateina Šventieji?
Kiekvieną dieną bandau parašyti Jums kažką tokio, kad Jums tai būtų įdomu ir naudinga.
Paskaitykite šiandien vieną istoriją, kurios pradžią rasite vakarykščiame dienoraštyje.
Šiandien aš noriu pratęsti pasakojimą apie Rabia al-Adawiya al-Qaysiya al-Basria, arabų mistikę, poetę, šventąją moterį.
Rabija gimė Basros mieste, Irake – 718 metais, o šį pasaulį paliko – 801 metais, toje pačioje Basroje, Irake.
Rabija jau tais laikais išmintingu žmogumi laikė tik tą žmogų, kuris siekė pažinti Dievą ir buvo atsidavęs Dievui.
Ji teigė, kad žmogaus didybę sudaro: širdies tyrumas, maldos, atsidavimas ir tikėjimas Visagalio apsauga ir visų savo minčių nukreipimas į Dievą.
Įsivaizduojate prieš daugiau, kaip tūkstantį metų, kažkur Irake labai skurdžiai gyvena moteris ir skelbia tokias didingas tiesas!
Rabija mokė, kad tas kas atsiduoda Aukščiausiojo malonei yra absoliučiai Jo ir saugomas bei globojamas.
Rabija turėjo daug pasekėjų ir mokinių.
Vieną kartą, vienas iš mokinių pastebėjo, kad Rabija meldžiasi visą naktį ir pamiega šiek tiek tik dienos pabaigoje.
Tas mokinys paklausė jos ar ji nori ko nors pavalgyti?
Rabija atsakė:
– Tu žinai, kad aš mėgstu datules, kurių čia auga labai gausiai. Bet aš nesuvalgiau nei vienos datulės, kadangi jeigu valgysiu, datules neturėsiu laiko tarnauti savo Viešpačiui.
– Aš negaliu tenkintis tuo ko aš noriu, aš pasitenkinsiu tuo, ką atsiųs mano mylimas Viešpats.
Vieną dieną Rabija buvo pastebėta bėgiojanti Basros gatvėmis, vienoje rankoje nešina puodą su ugnimi, o kitoje – kibirą vandens.
Paklausta, ką ji daro, ji atsakė:
– Aš noriu užgesinti pragaro ugnį ir sudeginti rojaus atlygį.
– Tiek pragaras, tiek rojus užtveria kelią pas Alachą.
– Aš nenoriu garbinti Dievo iš baimės, kad mane nubaus ar garbinti Jį už pažadą, kad kažką gausiu.
– Aš noriu Alachui tarnauti tik iš meilės.
Išmintis:
Dievo tikrai nepamilsime iš baimės, nes Dievas – tai Pati Meilė, o meilėje niekada nėra baimės.
Meilė – tai besąlyginė amžina tarnystė Jam, nelaukiant nieko ir niekada.
Amžina – reiškia, kad nėra nei pradžios, nei pabaigos.
Tokie šventieji, kaip Rabija mus ir moko tos tikrosios meilės, tos tikrosios tarnystės Jam…
Su meile !
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
