Gražiausia pasaka prieš miegą!
Kovo 15 diena
Penktadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien paskaitykite apie vieną gražią pasaką.
Jei kada nors prireiks kam nors perskaityti pasaką prieš miegą, nerasite geresnės už šią.
Štai ji…
Atėjo laikas miegoti, ir mažasis zuikutis stipriai sugriebė didžiajam zuikiui už ilgų, ilgų ausų.
Jis norėjo tikrai žinoti, kad didysis kiškis jo klauso.
– Ar žinai, kaip aš tave myliu?
– Žinoma, kad ne, mano mažiuk. Iš kur man žinoti, kad tu mane myli?
Aš tave myliu – štai taip! – ir mažasis zuikutis išskėtė letenas plačiai, plačiai.
Tačiau didelio zuikio kojos buvo ilgesnės.
Ir didysis zuikis tarė:
– Ir aš tave myliu – štai taip.
„Oho, kiek daug mane myli“, – pagalvojo zuikutis.
– Tada aš tave myliu – štai taip! – ir mažasis zuikutis jis iš visų jėgų išsitiesė aukštyn.
– Ir aš tave taip pat myliu, štai taip, – didysis zuikis ištiesė iš paskos.
„Oho, kaip aukštai“, – pagalvojo zuikutis. „Ir aš norėčiau tiek aukštai mylėti!”
Tada mažasis zuikutis panorėjo parodyti, kad jis labai myli didįjį zuikį ir atsistojo ant priekinių kojyčių, o užpakalinėmis letenomis atsirėmė į kamieną!
– Myliu tave iki pat užpakalinių kojų galiukų!
„Ir aš tave myliu iki pačių tavo pėdučių galiukų“, tarė didysis zuikis ir pakėlęs mažąjį zuikutį pametėjo jį į viršų.
– Na, tada… tada… Ar žinai, kaip aš tave myliu?… Štai taip! – ir mažasis zuikutis pradėjo šokinėti ir valiotis pievoje.
„Ir aš tave labai myliu “, – šyptelėjo didysis zuikis ir pašoko taip, kad jo ausys pasiekė medžio šakas!
„Koks šuolis! – pagalvojo mažasis zuikutis. „Jei tik aš galėčiau tai padaryti!”
„Aš myliu tave toli, toli, kaip einant šiuo keliu nuo mūsų iki pačios upės!
– O aš tave myliu taip, kaip pereiti upę ir iki pat tų ten esančių toli kalvų…
„Kaip toli“, – mieguistai pagalvojo mažasis zuikutis ir jam tuo metu daugiau nieko į galvą naujo neatėjo ką pasakyti.
Ir staiga jis aukščiau, virš krūmų, pamatė didelį tamsų dangų. Nieko juk toliau už dangų nėra!
– Myliu tave iki mėnulio, – sušnibždėjo zuikutis ir užsimerkė.
„Oho, kaip toli…“ Didysis zuikis atsargiai paguldė mažąjį į lovą padarytą iš lapų ir žolės.
Pats didysis zuikis atsisėdo šalia, pabučiavo mažąjį į kaktą ir sušnibždėjo jam į ausį:
„Ir aš tave myliu iki mėnulio“. Iki pat mėnulio… ir atgal.
Anantara das išmintis:
Nėra didingesnio reiškinio ir jausmo už meilę.
Mes visą amžinybę ieškome tik meilės.
Meilės ieško ir maži, ir dideli, nes meilė mus padaro laimingus.
Mylėkime kasdien mintimis, sakykime „myliu“ žodžiais ir kurkime meilę savo darbais irgi kasdien.
Meilė, meilė, meilė…
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
