Ta diena, kai nustojau sakyti savo vaikui: „Greičiau, greičiau!
Balandžio 23 diena
Antradienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji,
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien Jūsų paskaitymui, rašytojos Rachel Macy Stafford pamokymai, kaip neskubėti ir pilnavertiškai gyventi. Ją to išmokė jos dukra.
Paskaitykite:
Kai gyvename beprotišką gyvenimą, svarbi kiekviena minutė. Jūs jaučiate, kad turite ką nors patikrinti iš savo darbų sąrašo, pasižiūrėti į ekraną arba skubėti į kitą suplanuotą vietą. Ir aš gyvenau, taip kaip visi. Kad ir kaip stengiausi paskirstyti savo laiką ir dėmesį, ir kad ir kiek įvairių užduočių bandžiau išspręsti, vis tiek neužtekdavo to laiko, kad viską suspėti.
Taip aš gyvenau tuos beprotiškus paskutinius dvejus metus. Mano mintis ir veiksmus valdė el. pašto pranešimai, skambėjimo tonai ir perpildytas tvarkaraštis. Ir nors su kiekvienu sielos virptelėjimu mano vidinis kontrolierius norėjo rasti laiko visiems dalykams mano perkrautame plane, man nieko neišėjo. Aš vis tiek visko nespėdavau padaryti.
Taip jau sutapo, kad prieš šešerius metus aš pagimdžiau mergaitę, kuri buvo lyg mano palaiminimas, nes ji buvo rami, nerūpestinga ir niekur neskubėjo.
Kai turėdavau išeiti iš namų, jai patikdavo mano krepšyje ieškoti blizgančios karūnos.
Kai man reikėdavo kur nors būti prieš penkias minutes, ji reikalaudavo prisegti jos žaisliukus prie automobilio sėdynės.
Kai man reikėdavo greitai užkasti, ji negalėdavo nustoti kalbėtis su vyresne moterimi, kuri atrodė panaši į jos močiutę.
Kai turėdavau trisdešimt minučių kur nors nubėgti, ji prašydavo sustabdyti vežimėlį, kad galėtų paglostyti kiekvieną šunį, kurį mes sutikdavome savo kelyje.
Mano nerūpestingas vaikas buvo palaima, bet aš to nepastebėjau ir nesupratau. Kai gyveni beprotišką gyvenimą, tu ugdai tunelinę viziją, o prieš tave tik darbotvarkė. Ir viskas, ko nebuvo galima pažymėti iš tvarkaraščio, atrodė lyg laiko švaistymas.
Kai vaikas priversdavo mane nukrypti nuo tvarkaraščio, pagalvodavau: „Neturime tam laiko“. Aš vartodavau tik du žodžius, kuriuos dažniausiai sakydavau savo mažajai gyvenimo mylėtojai: „Greičiau, greičiau“.
Savo sakinius aš pradėdavau:
— Greičiau, greičiau mes vėluojame!
Ir pabaigdavau jais savo sakinius.
– Mes nesuspėsime, jei neskubėsime!
Aš pradėdavau savo dieną su tokiais pat žodžiais:
„Paskubėk valgyti pusryčius! Paskubėk, nes reikia apsirengti!“
Aš baigdavau savo dieną su jais.
„Paskubėk išsivalyti dantis! Paskubėk ir greičiau eik miegoti!“
Ir nors žodžiai „paskubėk“ ir „greičiau“ vaiko tikrai nepagreitindavo, aš vis tiek juos sakydavau. Aš juos sakydavau, tikriausiai net dažniau nei žodžius „aš tave myliu“.
Taip, tiesa skaudina, bet tiesa gydo… ir priartina mane prie tokių tėvų, kokiais noriu būti.
Vieną lemtingą dieną viskas pasikeitė. Iš darželio pasiėmėme vyriausią dukrą ir išlipome iš mašinos. Tai atsitiko ne taip greitai, kaip ji norėjo, ir ji pasakė savo mažajai seseriai: „Tu tokia lėta! Ir kai ji sukryžiavo rankas ant krūtinės ir susierzinusi atsiduso, pamačiau joje save – ir manyje kažkas lūžo.
Aš buvau persekiotoja ir stumdytoja. Aš stūmiau ir skubinau mažą vaiką, kuris tiesiog norėjo džiaugtis gyvenimu.
Aš praregėjau ir aiškiai pamačiau, kaip mano skubotumas kenkia mano vaikams.
Nors mano balsas virpėjo, pažvelgiau į mažos mergaitės akis ir pasakiau: „Labai atsiprašau, kad priverčiau tave skubėti. Man patinka, kad tu neskubi ir nuo šios noriu būti panašesnė į tave.
Abi dukras nustebino skaudus mano prisipažinimas, tačiau jaunesniosios veide nušvito pritarimas ir priėmimas.
– Pažadu būti kantresnė, – pasakiau ir apkabinau spindinčią dukrą.
Iš mano žodyno išbraukti žodžius „paskubėk“ ir „greičiau“ buvo gana lengva. Sunku buvo būti pakankamai kantriai ir laukti savo lėto kūdikio. Kad padėčiau mums abiem, pradėjau duoti jai šiek tiek daugiau laiko pasiruošti, kai turėjome kur nors keliauti. Tačiau kartais, nepaisant to, vis tiek vėluodavome. Tada įtikinau save, kad pavėluosiu tik tuos kelerius metus, kol ji paaugs.
Kai su dukra vaikščiodavome ar eidavome į parduotuvę, leisdavau jai nustatyti tempą. O kai ji sustodavo kažkuo pasigrožėti, aš išvydavau iš galvos mintis apie planus ir tiesiog stebėdavau ją. Jos veide pastebėjau tokias išraiškas, kokių dar nebuvau mačiusi. Aš tyrinėjau dėmes ant jos rankų ir tai, kaip prisimerkdavo jos akys, kai ji šypsodavosi. Aš pamačiau, kaip kiti žmonės į ją reaguoja, kai ji sustoja su jais pasikalbėti. Mačiau ją tyrinėjančią įdomius vabzdžius ir gražias gėles. Ji buvo stebėtoja. Tada aš pagaliau supratau – ji buvo dovana mano pernelyg neramiai ir visur skubančiai sielai.
Prieš beveik trejus metus pažadėjau sulėtinti tempą. Ir vis tiek, kad gyvenčiau lėtesniu tempu, turiu įdėti nemažai pastangų. Ir mano jauniausia dukra yra gyvas priminimas, kodėl turiu toliau stengtis. Ir ji man dažnai tai primena.
Vieną dieną per atostogas dviračiais nuvažiavome prie palapinės, kur buvo parduodami vaisiniai ledai. Pasigrožėję ledo bokštu, susėdome prie staliuko. Staiga jos veide pamačiau susirūpinimą. – Ar mums mama reikia skubėti?
Vos nepradėjau verkti. Galbūt skuboto gyvenimo randai niekada visiškai neišnyksta. Supratau, kad turiu pasirinkimą. Galėčiau sėdėti ir liūdėti, galvodama, kiek kartų gyvenime ją pastūmiau… arba galėčiau pasidžiaugti tuo, kad šiandien bandau daryti kitaip.
Nusprendžiau gyventi šia diena.
„Neskubėk, mieloji. Tiesiog neskubėk, – švelniai pasakiau. Jos veidas akimirksniu pašviesėjo, o pečiai atsipalaidavo.
Taip mes sėdėjome viena šalia kitos ir šnekučiavomės apie viską pasaulyje. Buvo net akimirkų, kai sėdėjome tylėdamos, tiesiog šypsojomės viena kitai, grožėjomės aplinka ir garsais aplink mus.
Maniau, kad mano kūdikis suvalgys kiekvieną ledo paskutinį lašą, bet kai ji beveik pasiekė indelio dugną, ji padavė man šaukštą saldžių sulčių ledo kristalų. „Paskutinį šaukštelį išsaugojau tau, mama“, – išdidžiai pasakė dukra.
Leisdama gerumo varvekliams numalšinti troškulį, supratau, kad ką tik sudariau viso gyvenimo sandorį.
Aš savo vaikui daviau šiek tiek laiko… o mainais ji man davė paskutinį savo šaukštą ir priminė, kad skonis tampa saldesnis ir meilė ateina lengviau, kai nustoji taip skubėti per gyvenimą.
Dabar, ar tai būtų ledų valgymas, gėlių skynimas, saugos diržo prisisegimas, kriauklių paieška, boružėlių žiūrėjimas ar tiesiog pasivaikščiojimas, nesakysiu: „Neturime tam laiko!“ Nes iš esmės tai reiškia: „Neturime laiko gyventi“.
Sustokite ir mėgaukitės paprastais kasdienybės malonumais, nes tai yra vienintelis būdas iš tikrųjų gyventi.
Patikėkite manimi, to išmokau iš pirmaujančių pasaulyje gyvenimo džiaugsmo ekspertų.
Anantara das išmintis:
Šiame kūne ir toje aplinkoje, kurioje dabar esame mes gyvename tik vieną kartą.
Šitas kūnas ir šis gyvenimas skirtas viską pamatyti ir viską suprasti.
Nors kartą per amžinybę suprasti.
Tačiau mes amžinai skubame.
Skubame užaugti, skubame greičiau pabaigti mokslus, skubame greičiau sukurti šeimą, skubame greičiau užsidirbti pinigų, skubame kuo daugiau ir greičiau apkeliauti šalių, net norime turėti kuo greitesnę mašiną galvodami, kad greičiau kažkur nuvažiuosime.
Tačiau taip skubėdami mes nematome aušros, mes nepajaučiame savo kojomis vasaros rasos, nes nebegirdime pavasario paukščių giesmių, neturime laiko pauostyti žydinčių alyvų, mes nebematome bičių renkančių medaus ir iš tikrųjų mes net nesame laimingi…
Argi verta taip gyventi?
Galite užduoti klausimą, o kaip tada gyventi, juk pražūsime?
Nepražūsime mielieji, nes ir taip nieko nespėsime, bet pamatysime, išgirsime, paragausime, paliesime tai kas yra šalia mūsų, tai kas iš tikro ir yra laimė.
Pradėkime nuo šiandien nebevartoti žodžių – greičiau, greičiau ir nespėju, nespėju.
Numirti tikrai visi suspėsime, bet pradžioje pasidžiaukime natūralumu tuo ką duoda gamta ir tais žmonėmis, kurie visada šalia mūsų.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
