Filosofinė pasaka apie nuoskaudas!
Balandžio 22 diena
Pirmadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji,
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien Jūsų paskaitymui, kaip reikia mokyti vaikus ir save, kaip neįsižeisti.
Paskaitykite:
Nuoskauda yra mažas gyvūnėlis ir iš išvaizdos atrodo visiškai nepavojingas. Tinkamai elgiantis, jis nekenkia. Jei nesistengiate jo prisijaukinti, nuoskauda puikiai gyvena gamtoje ir niekam netrukdo.
Tačiau visi bandymai jį užvaldyti baigiasi nesėkme.
Šis gyvūnėlis yra mažas ir vikrus, ir jis gali atsitiktinai atsidurti bet kurio žmogaus kūne. Žmogus tai pajunta iš karto. Žmogus tą gyvūnėlį savyje pajunta iš karto, kai įsižeidžia.
Gyvūnėlis pradeda šaukti žmogui: „Netyčia įkliuvau! Išleisk mane! Man čia tamsu ir baisu! Paleisk!”
Tačiau žmonės jau seniai užmiršo gyvūnų kalbą ir jos nesupranta. Žinoma yra tokių, kurie iš karto paleidžia įžeidimą, nes kol gyvūnėlis mažas, į lengviausia paleisti.
Tačiau yra tokių žmonių, kurie niekada nenori jo paleisti. Jie tuoj pat vadina tą gyvūnėlį savu ir nešiojasi jį su savimi visą laiką. Jie nuolat galvoja apie jį, rūpinasi juo, nors tam žvėriukui visiškai nepatinka gyventi su žmogumi.
Žvėriukas sukasi, ieško išeities pabėgti, bet kadangi jo regėjimas prastas, išeities iš žmogaus pabėgti jis pats neranda. Toks nelaimingas tas gyvūnėlis. Ir žmogus taip pat. Jis susiraukia, tačiau nuoskaudos nepaleidžia.
Bet gyvūnėlis alkanas, nori valgyti – todėl pradeda lėtai ėsti viską, ką randa. Ir žmogus tai jaučia. Kartais skauda čia, kartais čia. Bet žmogus savo apmaudo nepaleidžia, nes prie jo priprato. O jis valgo žmogų ir auga. Suranda žmogaus viduje ką nors skanaus, čiulpia ir graužia. Štai kodėl žmonės sako: „Apmaudas graužia“.
Ir galiausiai jis priauga prie kažko žmogaus kūne ir prieš jo valią tampa jo dalimi. Žmogus silpsta, pradeda sirgti, bet viduje esantis pasipiktinimas, nuoskauda toliau auga. Ir žmogus nesuvokia, kad jam tereikia imti tą nuoskaudą ir ją paleisti! Ir jam geriau be žmogaus, ir žmogui lengviau be jo gyventi.
Moralė: Nuoskauda arba įsižeidimas yra proto būsena. Iš esmės mes patys priimame sprendimą įsižeisti. O kitą kartą, kai norėsite įsižeisti ar supykti, pagalvokite: ar tikrai man to reikia? Plėšrūnas visada jaučia silpną ir jį puola. Ne veltui žmonės sako: „Nuskriaustiems neša vandenį“. Paleiskite pyktį, tegul jis lekia į laisvę!
Anantara das išmintis:
Nuoskaudos – tai mūsų neigiamos energijos, kurios tikrąją žodžio prasme valgo mus pačius ir neleidžia būti laimingiems.
Nuoskauda – tai klaidingo mūsų egoizmo išraiška, kurią pagimdo mūsų supratimas, kad „su manimi ne taip pasielgė“, „ne taip turėjo būti“, „manęs negerbia ir nevertina“ ir t.t.
Nuoskaudos uždaro mūsų širdyse meilę ir atneša į mūsų gyvenimą: insultą, infarktą, skrandžio opas, inkstų nepakankamumą, kivirčus, nesutvarkytą asmeninį gyvenimą, blogus įpročius, alkoholizmą, skyrybas, savižudybes ir t.t.
Nuoskaudos atima iš žmogaus visas kūrybines galias ir priverčia žmogų galvoti tik apie kerštą arba savo žemą savivertę.
Nepaleistos nuoskaudos suėda žmogų kaip vėžys, kol galiausiai tas vėžys tikrai realiai ir ateina pas žmogų.
Mokykimės paleisti visas nuoskaudas, nes tarp jų nėra nei vienos naudingos ir geros.
Mokykimės paleisti nuoskaudas per maldą, nes patiems gali neužtekti jėgų, nuoširdumo ir supratimo.
Tapkime švarūs širdyje ir tada iš tikro pajusime kokie esame laisvi, gražūs ir laimingi.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
