Kaip išmokyti vaiką nepertraukinėti tėvų pokalbio?
Balandžio 26 diena
Penktadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji,
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien Jūsų paskaitymui vienos moters pasidalinimas, kaip išmokyti savo vaikus nepertraukti pokalbio kai mama ar tėtis kalba su kokiu nors žmogumi.
Paskaitykite:
Tikriausiai visiems tėvams yra pažįstama situacija, kai pokalbio metu mažas sūnus ar dukra patraukia už rankovės ir pertraukia pokalbį.
Šią techniką aš pamačiau pas vienus savo draugus ir ji gali padėti išspręsti šią problemą jūsų šeimoje visiems laikams.
O buvo taip.
Mes sėdėjome jos namuose ir kalbėjomės, kai priėjo jos trejų metų sūnus ir norėjo kažką tai pasakyti.
Tačiau užuot nutraukęs pokalbį, jis tiesiog padėjo savo rankytę mamai ant riešo ir laukė kol ji baigs kalbėti.
Kaip atsaką į tai, nepertraukdama pokalbio, mano draugė uždėjo savo ranką ant sūnaus rankos.
Baigusi sakinį, ji atsisuko į vaiką.
Aš apsidžiaugiau! Taip paprasta ir taip švelniai.
Jos sūnus turėjo tik kelias sekundes palaukti, kol mama baigs sakinį, kol jos visas dėmesys buvo nukreiptas į jį.
Papasakojau apie tai savo vyrui, ir mes iškart nusprendėme šią techniką panaudoti savo šeimoje.
Vaikams paaiškinome, kad jei jie nori ką nors pasakyti ir kažkas jau kalba, tereikia uždėti ranką ant tėčio ar mamos riešo ir šiek tiek palaukti.
Praėjo visai nedaug laiko ir vaikai nustojo kištis į suaugusiųjų pokalbius.
Ir, svarbiausia, nebereikėjo jokių grubesnių frazių, tokių kaip „Netrukdyk!“, „Nesivelk į pokalbį! arba „Palauk!”
Užtekdavo tik lengvai prisiliesti ir palaukti.
Anantara das išmintis:
Egzistuoja šimtai įvairiausių technikų, kurios gali padėti šeimoje geriau susikalbėti tarpusavyje ir svarbiausia vaikams pajausti, kad jie irgi yra asmenybės.
Pati didžiausia technika santykiuose su vaikais yra mūsų pačių suaugusiųjų tarpusavio elgesys – mūsų mintys, mūsų kalbos ir mūsų poelgiai.
Tėvai yra vaikų pirmieji šio sudėtingo gyvenimo mokytojai ir jie įrašo į vaikų pasąmonę pačias svarbiausias šio gyvenimo programas: požiūrį į gyvenimą, šio gyvenimo vertybių sistemą, tarpusavio santykių gaires, šeimos ir visuomenės vertybes, santykį su gamta ir visomis kitomis gyvomis būtybėmis, šeimos tradicijas ir kitas kultūrines regalijas bei santykį su Kūrėju.
Vaikai perima tiek teigiamus, tiek neigiamus mūsų gyvenimo aspektus, todėl kol mes patys nesikeičiame, vaikai irgi negali pasikeisti.
Reikia kasdien keistis patiems ir vaikai savaime irgi pasikeis.
Keistis niekada nėra vėlu.
Net ir mažiausi mūsų pasikeitimai pasiekia vaikų sąmonę ir ten pasilieka atsiminimas apie mūsų pokytį, kas irgi formuoja pokyčius pas vaikus.
Todėl reikia auklėti ne vaikus, o save…
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
