Alavio jakša!
Birželio 6 diena
Ketvirtadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji,
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien Jūsų paskaitymui senovės istorija, kuri tokia pat šiurpi, kaip ir šiandieninis gyvenimas blogąją prasme ir gėris, kuris toks pat gražus, kaip ir šių laikų gražūs žmonių poelgiai.
Šiaurės Indijoje prieš du su pusę tūkstančio metų gyvavo maža Alavi karalystė.
Tos karalystės karalius, kad armija visada būtų pasiruošusi kovai, reguliariai vykdavo į medžioklę.
Vieną dieną karaliaus, kuris gulėjo pasaloje, nesumedžiojo žvėries, nes jis tiesiog pabėgo nuo jo ir pagal pareigas, jis turėjo jį pasivyti ir nukauti.
Žvėries gaudynės nunešė jį giliai į džiungles, kol jis galiausiai sugavo ir nužudė žvėrį.
Grįždamas namo, labai vėlai ir išsekęs, jis priėjo prie banjano medžio, kuriame buvo Jakšos rūmai.
Jakša – tai miško dvasia.
Šis jakšas turėjo jakšų karaliaus leidimą suvalgyti visus, kurie pateks į šio medžio šešėlį ir jis labai apsidžiaugė, kai pamatė tokį skanų užkandį.
Jis pagriebė karalių ir papasakojo apie ketinimą jį suvalgyti.
Karalius pasibaisėjo pagalvojęs, kas taps jakšo vakariene, ir desperatiškai bandė įtikinti tą baisų padarą jį paleisti.
Jam pavyko įtikinti jakšą jį paleisti, bet ta paleidimo kaina buvo labai didžiulė.
Mainais už savo gyvybę jis pažadėjo aprūpinti jakšą maistu, pastoviai atsiunčiant, kaip maistą kokį nors žmogų.
Iš pradžių jakšą maitino Alavi karalystės nusikaltėliais, ir toks pasirinkimas atrodė pagrįstas.
Tačiau po kurio laiko nusikaltėlių neliko, todėl kiekvienai šeimai buvo įsakyta paaukoti po vaiką, kad jį atiduotų jakšai.
Šeimos pradėjo palikinėti miestą, o laikui bėgant, po dvylikos metų, mieste liko tik vienas vaikas – paties karaliaus sūnus.
Karalius negalėjo sulaužyti savo pažado ir nors tai sukėlė jam didelių kančių, jis įsakė aprengti berniuką geriausiais drabužiais ir nuvesti pas jakšą.
Laimei, įsikišo Buda. Jis keliavo šioje šalies dalyje ir išgirdo istoriją apie jakšą. Buda nuėjo į jakšo rūmus prie banjano medžio ir paprašė leidimo jį pamatyti, tačiau jam buvo pasakyta, kad jakša išvyko į jakšų susitikimą Himalajuose.
Buda primygtinai išsireikalavo, kad jam leistų pasilikti ir įtikino vartų prižiūrėtoją jį įleisti į rūmus, nekreipdamas dėmesio į įspėjimus, kad jakšas, grįžęs namo ir ten jį radęs, tikriausiai jį suvalgys.
Buda pats atsisėdo į jakšos sostą ir jo laukdamas, pradėjo kalbėtis su jakšų šeimos moterimis.
Tuo metu virš tos vietos du jakšai skrido oru pakeliui į susirinkimą Himalajuose ir negalėdami skristi virš vietos, kur sėdėjo Buda, nusileido žemyn, norėdami sužinoti, kas ten vyksta. Prieš tęsdami kelionę į Himalajus, jie pasikalbėjo su Buda ir išreiškę jam pagarbą, nuskrido toliau.
Kai Alavi jakša išgirdo, kad kažkoks vienuolis randasi rūmuose ir sėdi jo soste, jis labai supyko ir skubiai grįžo namo. Atvykęs prie Banjano medžio jis pradėjo demonstruoti savo antgamtines galias, kad nustumtų Budą nuo savo sosto. Kai visos jo pastangos buvo bergždžios, jis išbandė kitą taktiką. Jis paprašė Budos palikti rūmus ir, jo nuostabai, Buda tai padarė. Norėdamas patikrinti, kaip vienuolis paklus jo valiai, jakša paprašė Budos sugrįžti, ką jis irgi padarė. Mėgaudamasis šių paprastų komandų galia, jakša jas pakartojo tris kartus, tačiau ketvirtą kartą Buda atsisakė vėl įeiti į pastatą.
Jakša pradėjo klausinėti Budos užduodamas jam įvairius klausimus, tuo tikėdamasis primesti jam savo valdžią, tačiau Budos atsakymai nustebino jį savo išmintimi ir pamažu jo širdis atsivėrė tiesai. Atsisakęs troškimo įgyti valdžią prieš Budą, jakša visiškai jam pakluso ir paprašė leidimo tapti jo mokiniu. Tą pačią naktį jame prabudo žinojimas ir matymas apie tikrąją dalykų prigimtį.
Kitą rytą liūdna procesija priartėjo prie jakšos rūmų: karaliaus Alavi tarnai atvedė jaunąjį princą paaukoti jakšai. Pasikeitęs jakša su gėda ir sumišimu sutiko šį savo žiaurios praeities priminimą ir noriai atidavė berniuką Budai, kuris jį palaimino ir atidavė karališkiesiems pasiuntiniams, kad šie grąžintų jį karaliui. Nuo tada princas gavo vardą „Hathaka“ arba „tas, kuris buvo perduotas“.
Kai Alavi žmonės sužinojo, kad jakšas pasikeitė ir tapo Budos mokiniu, jie patyrė didelę laimę ir palengvėjimą. Gražioje vietoje jie jakšai pastatė ypatingą namą ir reguliariai aukodavo jam gėlių, smilkalų ir kitų malonių dalykų. Ši vieta buvo žinoma kaip Alavi šventykla ir tapo mėgstamiausia Budos poilsio vieta jo kelionių metu.
Princas Hathaka, kai užaugo, tapo vienu iš pagrindinių Budos mokinių – pasauliečių ir netrukus turėjo daug savo mokinių. Vieną dieną, būdamas Alavi šventovėje, Buda pradėjo šlovinti Hathaką ir išvardijo septynias puikias ir nuostabias Hathakos savybes.
Šios savybės buvo tikėjimas, dora, supratimas, noras nenuvilti savo mokytojo, dėmesingas klausymas, dosnumas ir išmintis. Vienas iš susirinkusių vienuolių perdavė šį pagyrimą Hathakai ir jis pirmiausia atsakė, kad tikėjosi, kad Buda gyrė jį tik tarp vienuolių, o mokinių pasauliečių ten nebuvo. Tai išgirdęs, Buda į šį sąrašą įtraukė dar vieną savybę – kuklumą.
Kitą kartą, kai Buda buvo apsistojęs Alavyje, Hathaka atėjo pas jį su penkiais šimtais pasauliečių mokinių, kurie visi buvo pasiekę reikšmingą dvasinį lygį.
„Tu turi daug pasekėjų, Hathaka“, – pažymėjo Buda. „Kaip pavyksta pritraukti tiek daug mokinių?
„Aš naudoju keturias priemones, kurias tu mane išmokei norint pelnyti žmonių simpatiją. Tiems, kurie praktikuoja dosnumą, aš atsilyginu dosnumu. Tiems, kurie atsiliepia į malonią kalbą, praktikuoju gražią kalbą. Tiems, kurie reaguoja į gerumą, aš atsilyginu gerumu, o tie, kurie reaguoja į tai, kad su jais elgiamasi kaip su lygiais, aš praktikuoju atvirumą. Taip aš pritraukiu žmones ir taip kuriu mokinių bendruomenę.
Buda apsidžiaugė išgirdęs šį atsakymą. Jis pamokė Hathaką ir jo mokinius, o vėliau, jiems išvykus, vėl kreipėsi į vienuolius šlovindamas Hathaką.
Kas buvo gyvenime aktyvus, dėmesingas, tyro elgesio, apdairus, nuosaikus, doras ir dėmesingas, tokio individo šlovė nepaprastai išauga.
Energijos, dėmesingumo, nuosaikumo ir kontrolės dėka leiskite supratingam žmogui pasistatyti (sau) salą, kurios joks potvynis negalės paskandinti.
Neteisingai suprasdami, dvasiškai nesubrendę žmonės pasineria į nedėmesingumą.
Žmogus, turintis supratimą, saugo sąmoningumą kaip didžiausią savo lobį.
Anantara das išmintis:
Šiais laikais mes nematome praktiškai jokių dvasių, tačiau nereiškia, kad jų nėra ir kad jos mūsų neveikia.
Žmones pastoviai veikia tiek matomos gyvos būtybės, tiek ir nematomos plikai akiai gyvos būtybės.
Depresija, apatija, noras padaryti kažką blogo, noras nusižudyti dažnai yra inspiruojamas nematomų blogų būtybių, kurios gyvena mūsų negatyvo dėka, todėl reikia būti labai švariems jeigu norime būti laimingi ir nepatirti visų žmonėms būdingų žemiškų kančių.
Linkiu gyventi švaroje ir šviesoje…
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
