Ar gyvūnai turi sielą?

Lapkričio 26 diena
Sekmadienis
Palanga

Sveiki mielieji!

Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!

Iš vienos Facebook draugės gavau klausimą, kuris manau sudomins daugelį žmonių, nes beveik niekas nesuvokia kas yra šunys, katės ir bendrai visi gyvūnai.

Žmonės nežino ar gyvūnai turi sielas ir dėl to labai pergyvena, kai jų netenka.

Paskaitykite klausimą ir atsakymą.

Labas vakaras,

Turiu klausimą ar gyvūnai turi sielą?

Mes rytoj atsisveikinsim su savo augintiniu.

Labai dėl to liūdna ir norisi guosti save jog jie taip pat, kaip ir mes turi sielele.

Jeigu galite pakomentuokite.

Iš anksto dėkinga jums.

1. Turiu klausimą ar gyvūnai turi sielą?

Atsakymas:

Taip gyvūnai turi sielą.

Tiksliau reikėtų pasakyti, kad kai kurios sielos yra apsisiautusios, apsivilkusios gyvūnų rūbais – kailiais.

Žmonės bendrai nesuvokia, kas yra siela.

Reikia suvokti, kad Siela yra Dievo dalelytė.

Tik ta dalelytė yra maža, netgi labai maža ir mes jokiais prietaisais jos negalime pamatyti, nes ji yra nematerialios, o dvasinės prigimties.

Todėl viską ką mes matome aplink yra gyva ir bet koks augalas, medis, akmuo, žuvis, paukštis, vabzdys, gyvūnas, o juo labiau žmogus turi sielą.

Siela ir yra gyvybės nešėja, o ne kūnas.

Kai siela išeina iš bet kokio kūno, mes tai vadiname mirtimi.

Visiškai jokia logika yra nepagrįsta teorija, kad gyvūnai neturi sielos.

Pasižiūrėkite į gyvūnų gyvenimą ir pamatysite, kad jie visiškai identiškai gyvena, kaip ir žmonės.

Jie valgo, miega, kuria šeimas, rūpinasi savo vaikais, lytiškai santykiauja, ginasi, susikalba tarpusavyje, stato namus ir t.t.

Tai argi tai ne įrodymas, kad jie beveik niekuo nenusileidžia mums žmonėms?

Žmogus turi tik vieną privalumą.

Žmogaus gyvenimo tikslas turėtų būti – pažinti save ir Dievą.

Žmogus per savo gyvenimą turėtų išmokti tarnauti Dievui ir visai aplinkai, kurioje jis gyvena.

Tada žmogus galėtų sugrįžti į dvasinį pasaulį.

Tačiau beveik visi žmonės pragyvena, kaip gyvūnai: valgydami, miegodami, santykiaudami ir gindamiesi ir galvodami, kad jie yra kažkuo pranašesni už gyvūnus.

Tai reiškia, kad žmogus pragyveno neteisingai ir jis turi vėl sugrįžti į šį pasaulį ir vėl mokytis pažinti save, jeigu jis tik gauna žmogaus kūną ir netampa gyvūnu.

2. Mes rytoj atsisveikinsim su savo augintiniu.

Atsakymas:

Kai gyvūnas miršta ar žūsta, reikia jį tą pačią dieną užkasti arba kremuoti.

Kai sakoma, kad rytoj atsisveikinsime su gyvūnu, tai gali reikšti, kad rytoj jam suleis vaistus ir jis bus „užmigdytas“.

Tokį terminą vartoja veterinarijos klinikos ir augintinių savininkai.

Tačiau, jeigu gyvūną „užmigdome“, tai kitą dieną jį pažadinkime!

Tačiau, kai nužudome, nieko mes kitą dieną negalime pažadinti, nes mes iš to kūno išvarėme sielą ir ji negali grįžti atgal į tą kūną.

Žmonės bijo vartoti termino ir sąvokos „mes nužudome savo augintinį, todėl iš baimės ir sąžinės graužimo“ pakeitė sąvoką „nužudome“ mažiau baisiu terminu „užmigdome“, tačiau realybėje žmonės nužudo savo augintinius.

Ar įsivaizduojate kas iš tikrųjų vyksta?

Šuo, katė, peliukas ar paukščiukas visą gyvenimą tarnavo žmogui ir žmogus tenkinosi to gyvūno meile.

Glaudėsi prie jo, bučiavo, kartu valgė ir ėjo pasivaikščioti, kartu net miegojo.

Tas gyvūnas turėjo vardą ir net kartais dalyvaudavo paroduose, medžioklėse ar išvykose.

Tačiau kai gyvūnas paseno, susirgo ir nebegali paeiti, žmogus priima sprendimą jį „užmigdyti“, tai yra nužudyti.

Tai mes tą patį turėtume daryti ir su savo seneliais, tėvais, kai jie pasensta, kai suserga ar vaikais, kai jie suserga nepagydomomis ligomis.

Kodėl mes „neužmigdome“ savo senelių, tėvų ar vaikų?

Neužmigdome, kadangi baisu, gaila, grauš sąžinė, nors pasaulyje jau egzistuoja eutanaziją, kas irgi reiškia iš tikro nužudymą arba savižudybę.

Kai žmogus „užmigdo“ savo augintinį, kuris iš tikro yra jo – žmogaus jaunesnysis brolis arba sesuo, to gyvūno siela negali gauti aukštesnės formos kūno.

Ji negali evoliucionuoti ir turi gimti vėl šunimi ar kate,

Žmogus „užmigdęs“, tai yra nužudęs savo augintinį po mirties turės atsakyti už tokią nuodėmę, tai yra nusikaltimą, nes toks yra karmos dėsnis.

Tai ne mano dėsnis, tai Visatos dėsnis, tai Dievo įstatymas – NEŽUDYK.

Ką reikėtų daryti, kai ateina gyvūnų senatvė arba jie suserga?

Atsakymas:

Tą patį ką darytume su žmogumi – rūpintis juo, gydyti, stengtis sumažinti fizinius skausmus vaistais ir laukti kol siela paliks tą kūną.

Aš atsiprašau laiško autorės, jeigu ji „neužmigdė“ savo augintinio, o ji pati – siela, paliko savo kūną.

3. Labai dėl to liūdna ir norisi guosti save jog jie taip pat, kaip ir mes turi sielele.

Atsakymas:

Siela gauna gyvūno kūną, kadangi ji nori vienoje ar kitoje kūno formoje labiau tenkintis, negu žmogaus kūne ir tai yra didelė bausmė ir kančia.

Žmogaus kūno galimybės yra labiau ribotos tenkintis, negu, kai kurios gyvūnų rūšys.

Bet kokio gyvūno forma sielai yra pragaras ir kančia, nes gyvūno kūnas tai žemesnis evoliucijos laiptelis, negu žmogaus kūnas.

Bet siela įėjusi į gyvūno kūną užmiršta, kad ji buvo žmogumi ir natūraliai elgiasi to kūno formoje, kurią gavo.

Žmogaus gyvenimo poelgiai nulemia kito gimimo sąlygas.

Liūdėti dėl savo augintinių neverta, nes jie niekur nepradingsta.

Jeigu gyvūno siela kūną paliko natūraliai, tai gal ji daugiau nebegims šunimi arba kate, o gaus aukštesnės gyvybės kūno formą ir toliau evoliucionuos.

Tačiau jeigu mes nužudome gyvūną: sumedžiojame, sužvejojame ar kitaip nužudome, tai siela turi gauti vėl tos pačios rūšies gyvūno kūną, kurioje ji prieš tai gyveno ir vėl turi gyventi tiek metų, kiek ji turėjo išgyventi ankstesniame kūne.

Jeigu mes labai liūdime dėl gyvūno arba mirštame galvodami apie gyvūną, tai pagal karmos dėsnį mes patys gauname gyvūno kūną, nes esame prie to labiausiai prisirišę.

4. Jeigu galite pakomentuokite. Iš anksto dėkinga jums.

Atsakymas:

Aš pakomentavau, tačiau daug kas su tuo nesutiks, žiūrės skeptiškai ir galvos, kad aš parašiau nesąmones.

Tačiau, tai ką aš parašiau yra tokia pat realybė, kaip ir tai, kad Jūs esate žmonės ir gyvenate.

Nežinojimas Visatos dėsnių arba Dievo įstatymų nesilaikymas nereiškia, kad to nėra ir tai neatleidžia mūsų nuo atsakomybės.

Tai tik parodo mūsų neišsprūsimą ir sąmoningumo trūkumą.

Kiekvienas iš mūsų savo evoliucijos kelyje šiame gyvenime arba po milijonų gyvenimo turėsime išmokti paklusti Visatos dėsniams ir Dievo įstatymams.

Mes turėsime kažkada iš tikro išmokti mylėti ir priimti visus kas mus supa, kaip Dievo vaikus.

O kol to nedarome ir nežinome, kad tai reikia daryti ir kaip reikia daryti, mes pastoviai suksimės gimimo – mirties rate.

Gimimo – mirties rastas – tai kančios ratas – gimimas, ligos, senatvė mirtis ir vėl iš naujo gimimas, ligos, senatvė ir mirtis, ir vėl iš naujo gimimas, ligos, senatvė ir mirtis ir vėl…

Gal tada pabandykime vieną kartą sustoti ir išmokti iš tikro, kaip teisingai gyventi!

Su meile!

Jūsų tarnas

Anantara das