Bažnytinė maldelė

Lapkričio 27 diena
Pirmadienis
Vilnius, Dvaraka

Sveiki mielieji!

Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!

Šiandien publikuoju atsakymą į vieną subtilų klausimą.

Paskaitykite.

Sveiki.

Sakykite, prašom, kodėl bažnyčioje yra tokia maldelė: esu kaltas labai kaltas.

Man tai priverčia būti kalta nors aš taip nesijaučiu. Ačiū

Atsakymas:
1. Sakykite, prašom, kodėl bažnyčioje yra tokia maldelė: esu kaltas labai kaltas.

Atsakymas:

Dėl šios frazės – „esu kaltas, labai kaltas“ Jūs turėtumėte paklausti savo bažnyčios klebono, kad jis paaiškintų tai iš krikščioniškos filosofijos pusės.

Aš galiu tik paaiškinti iš vedinės filosofijos pusės, kaip suprasti tą frazę – „esu kaltas, labai kaltas“.

Kiekvienų šventų Mišių pradžioje žmonės kartu kalba: “Prisipažįstu Visagaliam Dievui ir jums, broliai ir seserys, kad labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas. Todėl prašau Švenčiausiąją Mergelę Mariją, visus angelus ir šventuosius, ir jus, broliai ir seserys, melsti už mane Viešpatį Dievą”.

Jeigu gerai įsiklausyti ir įsiskaityti į tuos žodžius, tai čia yra visi atsakymai.

Žmogaus gyvenimo prasmė ir tikslas yra pažinti Dievą ir save, išmokti Dievui tarnauti, tai yra išmokti Jį tikrai pamilti.

Tik pamilus iš tikro Dievą, žmogus tampa laimingas ir gali tikėtis, kad po šio gyvenimo jis gal grįš namo į dvasinį pasaulį.

Tikra meilė arba įsimylėjimas bet kokiam žmogui, pasireiškia – nuolatinių galvojimu apie jį.

Jeigu mes nemokame, mums neišeina arba nenorime galvoti nuolatos apie Dievą, tai reiškia, kad Jis dar nėra mūsų gyvenimo pagrindinis tikslas ir tai dar reiškia, kad mes Jo dar tikrai nemylime, nes labiau mus yra svarbūs kasdieniniai kažkokie tai reikalai.

Ir tas nenorėjimas nuolatos galvoti apie Jį, reiškia kad mes Jo nemylime, kaip nuolatos negalvotume apie savo mylimą, žmoną, vyrą ar vaiką.

Jeigu mes galvojome apie kitą žmogų, turėdami žmoną ar vyrą, tai yra išdavystė, arba kitaip sakant – tai nuodėmė.

Štai panašiai ir šiuo atveju yra nuodėmė Dievo atžvilgiu, nes Jis mus myli besąlygiškai.

Tas pats liečia mūsų kalbas.

Jeigu mes kalbame ne apie Dievą, o apie kitus dalykus, tai reiškia, kad mūsų gyvenime yra kažkas svarbiau už Jį.

Dievas mus sukūrė, mus palaiko kiekvieną akimirką, Jis viską mums duoda, Jis kviečia mus grįžti namo ir amžiais su Juo laimingai gyventi, o mes kalbame čia apie visiškai laikinus dalykus, kurie gyvenimo eigoje visiškai atpuola iš mūsų gyvenimo.

Argi tai ne nuodėmė?

Kaip aš ar Jūs savo vaikui linkėtumėme laimės ir kviestume mokytis, pareiti laiku namo, pavalgyti, bendrauti su mumis, švęsti kartu šventes, džiaugtis šeima, o vaikas kalbėtų apie žaislus, kiemą, draugus, kurie jį išnaudoja ir visiškai mūsų neklausytų, nors mes jam aukotume visą savo gyvenimą.

Tas pats liečia ir žmogaus darbus.

Beveik visi žmogaus kasdieniai darbai skirti paties žmogaus pasitenkinimui.

Žmogus dirba, kad kuo skaniau pavalgytų.

Retas žmogus prieš valgydamas pasiūlo pasivaišinti ir Patį Dievą.

Žmogus dirba, kad kuo gražiau apsirengtų.

Žmogus puošią kūną, bet ne savo vidų.

Kūnas gyvenimo eigoje pasensta ir tampa nepatrauklus, o žmogaus vidus senatvėje tampa tuščias.

Žmogus tuščiai pramogauja, tuščiai keliauja, nors galvoja, kad yra prasminga pamatyti kitus kraštus, tuščiai kaupia turtą, kurį paskui išvaisto palikuonys ir nepaskiria savo gyvenimo Dievo pažinimui.

Ir tai irgi yra nuodėmė ir tuo žmogus yra kaltas.

Kuo žmogus kaltas?

Kaltas, kad jis bus priverstas pasenti, sirgti, mirti ir vėl gimti ir vėl kentėti.

Žmogus kenčia kiekvieną akimirką nebūdamas kartu su Dievu, tačiau iliuzija – Maja – sukuria tokį šydą žmogaus prote, kad čia yra tikras gyvenimas, kad šį gyvenimą reikia skirti pramogoms, šeimai, darbui, kelionėms, karjerai, karui, gyvūnams, gamtai ir t.t.

Ir žmogus nesupranta, kad jis pats kaltas dėl viso to kas vyksta aplink jį.

Žmogus kaltina artimus, valstybę, gamtą, vadovus ir net patį Dievą, tačiau dėl visko kaltas jis pats, nes jis – žmogus nori atskirai gyventi be Dievo, kas iš esmės yra visiškai neįmanoma, nes tik Dievas viską čia ir palaiko.

Tačiau Dievas toks maloningas, kad Jis net nesirodo žmogaus gyvenime ir leidžia pačiam žmogui šiame gyvenime pabūti Dievu, tai yra pasitenkinti.

Tačiau Jis tuo pačiu iš meilės mums, mus stabdo dėl neapgalvotų mūsų veiksmų, žodžių, minčių, kurie žaloja mus pačius ir kitas gyvybės formas per ligas, nelaimes, per mūsų artimus, dvasinius mokytojus.

Todėl žodžiai „Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“ yra absoliučiai teisingi ir reikalingi, nes tai mūsų, kaip vaikų atsiprašymas Tėvui už absoliutų nepaklusnumą.

Jeigu Jūsų ar mano vaikas kiekvieną dieną nesilaikytų namuose tvarkos: Nežudyti, nevogti, nepaleistuvauti, nemeluoti ir t.t. argi jis nebūtų kiekvieną akimirką kaltas?

2. Man tai priverčia būti kalta nors aš taip nesijaučiu. Ačiū

Atsakymas:

Mes nesijaučiame kalti, kadangi nežinome kas čia šiame pasaulyje galima, o kas – ne.

Mes neišmanome nei karmos, nei reinkarnacijos dėsnių, nežinome Visatos įstatymų, nieko nežinome apie sielos evoliuciją ir visiškai nepažystame Kūrėjo.

Kai nieko nežinome mes manome, kad esame geri ir kad mūsų „dorybingumas“ yra aukščiausia būties forma.

Tačiau kažkuriame savo gyvenimo ir evoliucijos etape mes „prabusime“ ir pamatysime visus daiktus „savo vietose“ ir tada norėsime gyventi kitaip, teisingai, sąmoningai.

Todėl kuo anksčiau žmogus suvokia kokia tikroji jo gyvenimo prasmė, tuo geriau jam pačiam ir visam pasauliui.

Žinoma, kad Jūs neturėtumėte savęs graužti ar kankintis, jeigu nieko „blogo“ nepadarėte, tačiau Jūs diena po dienos turite mokytis dvasinio mokslo, tai yra mokslo apie Dievą ir sielą.

Ir mokantis diena po dienos Jūs praregėsite ir viską suprasite.

Jūs suprasite, kad už žodžių „kaltas“ randasi visa mūsų praeitis, visi mūsų amžiai pragyventi šioje Visatoje, visas mūsų „puolimas“ iš dvasinio pasaulio į šį materialių pasaulį, visa mūsų materiali kasdienybė, kuria mes paskiriame savęs pasitenkinimui, o ne savęs pažinimui ar bendravimui su Dievu.

Atleiskite man, jeigu nesugebėjau Jums atsakyti į šį Jūsų klausimą.

Su meile!

Jūsų tarnas

Anantara das