Galimybė padėti

Balandžio 29 diena
Šeštadienis
Dvaraka, Vilnius

Tema: Galimybė padėti!

Sveiki mielieji!

Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!

Šiandien tokia istorija:

Paskaitykite:

Legendos pasakoja, kad Dievas ateina pas kiekvieną iš mūsų bent kartą gyvenime.

Be to, jis gali pasirodyti bet kokiu pavidalu – šlapiu kačiuku, senu vyru, elgeta – ir mūsų likimas susiklostys priklausomai nuo to, kaip elgsimės tokio susitikimo metu.

Ir yra toks palyginimas:
Kartą gyveno žmogus.

Ir jis turėjo tris svajones: turėti gerą darbą ir gauti didelį atlyginimą, vesti gražiausią ir malonią merginą ir tapti žinomu visame pasaulyje.

Kartą šaltą žiemos rytą šis jaunas vyras skubėjo į pokalbį dėl darbo į vieną garsią kompaniją.

Iki susitikimo buvo likusios 5 minutės, o jam dar teko pereiti visą kvartalą.

Mūsų herojus, pamatė, kaip priešais jį ateinantis pagyvenęs vyras staiga paslydo ir nukrito tiesiai priešais jį.

Mūsų herojus pažvelgė į vyrą ir nusprendęs, kad jis girtas ir niekuo jam nepadėjęs, nuėjo toliau.

Laimei, jis į pokalbį atvyko laiku.

Deja, jis svajonių darbo, kur buvo mokamas didelis atlyginimas, negavo.
Kitą kartą, vieną šiltą vasaros vakarą mūsų herojus vaikščiojo po miestą.

Pastebėjęs būrį gatvės teatro artistų, jis sustojo pasimėgauti reginiu.

Žiūrovų buvo nedaug, bet spektaklis buvo linksmas ir jaudinantis.

Pasibaigus spektakliui pasigirdo plojimai ir žmonės pradėjo skirstytis.

Mūsiškis irgi jau norėjo eiti namo, kai kažkas nedrąsiai palietė jo petį.

Tai buvo pagrindinė spektaklio veikėja, senutė – klounė.

Ji pradėjo jo klausinėti, ar jam patiko spektaklis, ar jis patenkintas aktoriais.

Tačiau vyras nenorėjo tęsti pokalbio su tokia sena moterimi ir pasibjaurėjęs, nuėjo namo.
Sekantį kartą, lietingą rudens vakarą mūsų herojus skubėjo namo iš draugo gimtadienio.

Diena jam buvo sunki ir jis svajojo kuo greičiau išsimaudyti ir užmigti šiltoje minkštoje lovoje.

Staiga jis išgirdo kažkieno verksmą.

Tai verkė moteris.

Ji sėdėjo ant suoliuko netoli mūsų herojaus namų.

Ji buvo viena, be skėčio ir ją nuo šalto lietaus gelbėjo tik lengvo švarkelio gobtuvas.

Pastebėjusi mūsų herojų, ji kreipėsi į jį pagalbos.

Jos šeimoje kažkas nutiko ir ji labai norėjo su kuo nors pasikalbėti iš širdies į širdį.

Vyriškis susimąstė ir prieš jo akis pasirodė vonia, lova, skani vakarienė ir sumurmėjęs, kad yra baisiai užsiėmęs nuskubėjo į laiptinę.

Žmogus pragyveno nelaimingą gyvenimą ir vieną dieną jis pasimirė.

Po mirties jį pasitiko jo angelas sargas.

Mūsų herojus pradėjo skųstis:

– Žinai, aš pragyvenau labai apgailėtiną ir nelaimingą gyvenimą.

Turėjau tris svajones, bet nė viena neišsipildė. Kaip gaila!

Mielasis! – Ištarė angelas. – Aš padariau viską, kad visos tavo svajonės išsipildytų, bet tam, kad tu būtumei laimingas, tau tereikėjo vieną kartą ištiesti ranką, kitą kartą atmerkti akis ir trečią kartą – sušildyti širdį.

– Apie ką tu kalbi?

Ar prisimeni vyrą, kai vieną šaltą žiemos dieną, jis slidžiame kelyje pargriuvo ant žemės?

Nori aš tau parodysiu tau tą epizodą dar kartą.

Įsivaizduok!

Tas žmogus buvo įmonės, į kurią taip norėjai patekti, prezidentas.

Tavęs laukė įdomi karjera.

Tau tereikėjo ištiesti tik ranką.

Ar prisimeni seną klounę, kuri po gatvės teatro pasirodymo uždavė tau klausimus?

Tai buvo jauna ir graži aktorė, kuri tave įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio.

Jūsų laukė laiminga ateitis, vaikai ir nemirštanti meilė.

Tereikėjo atmerkti akis.

Ar prisimeni verkiančią moterį prie tavo namo įėjimo?

Buvo lietingas vakaras, ji buvo permirkusi nuo lietaus ir ašarų.

Ji buvo garsi rašytoja.

Ji išgyveno šeimos krizę ir jai labai reikėjo dvasinės paramos.

Jei būtum sušildęs ją savo bute, išklausęs ir paguodęs, ji būtų parašiusi knygą, kurioje būtų papasakojusi apie šį įvykį.

Knyga būtų išgarsėjusi visame pasaulyje, o kartu su ja ir tu, nes pagrindiniame puslapyje autorė būtų nurodžiusi vardą to, kuris tapo šio kūrinio mūza.

Visko, ko iš tavęs tada reikėjo, tai tik meilės širdyje.

Tu buvai neatidus ir negailestingas, mano drauge.

Vyras atsiduso ir nuėjo mėnulio taku į žvaigždėtą tolį …

Išmintis:

Dievas ir Jo kūrinys Visata, kiekvieną akimirka suteikia mums galimybę kažkam padėti.

Tas padėjimas – tai galimybė mums patiems gerėti, valytis savo sąmonę, tapti jautresniems tų, kuriems sunku, atžvilgiu, pagerinti savo karmą.

Todėl, jeigu yra bent mažiausia galimybė kažkam padėti – padėkime.

Jeigu yra galimybė nusišypsoti – nusišypsokime.

Jeigu yra galimybė padėkoti – padėkokime.

Jeigu yra galimybė atiduoti – atiduokime.

Su meile
Nuolankiai!

Jūsų tarnas
Anantara das