Balandžio 28 diena
Penktadienis
Dvaraka, Vilnius
Tema: Gyvenimas po mirties!
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien tokia istorija:
Paskaitykite:
Vieną dieną mokytojas priiminėjo pas save daugybę atėjusių pas jį su klausimais lankytojų.
Ir lyg tyčia beveik kiekvienas iš jų mokytojui uždavė vieną ir tą patį klausimą:
-Kas bus su manimi po mirties?
Mokytojas po kiekvieno tokio klausimo šyptelėdavo, bet nieko nesakydavo.
Kai visi lankytojai išėjo, mokiniai paklausė mokytojo, kodėl jis vengia atsakyti į tokį svarbų gyvenimo klausimą.
Ir tada mokytojas tarė:
– Ar pastebėjote, kad pomirtiniu gyvenimu domisi būtent tie, kurie nežino, ką daryti su šiuo gyvenimu? Jiems reikia kito gyvenimo, kuris tęstųsi amžinai, tačiau jie negyvena net šio gyvenimo.
– Bet visgi mokytojau ar yra gyvenimas po mirties, ar ne? Perklausė vienas iš mokinių.
– Klausimas neteisingas, ištarė mokytojas.
– Reikia klausti, ar yra gyvenimas iki mirties?
Išmintis:
Daugeliui žmonių atrodo, kad jie gyvena pilnavertį gyvenimą, tačiau jie net nežino, kas bendrai yra gyvenimas ir kokia turi būti kiekvieno žmogaus misija turint žmogišką kūną.
Biologiškai tai mes darome tą patį ką daro visa gyvūnija: miegame, valgome, saugomės ir dauginamės.
Mes tik turėdami žmogaus kūną ir mokėdami naikinti kitas gyvų būtybių rūšis, įsivaizduojame, kad esame už juos pranašesni ir protingesni.
Tačiau tas pranašumas: namai, technika, darbo įvairovė, kalba, maisto įvairovė, visa kultūra (teatrai, kinas, muzika, dailė) mūsų nepadaro nei kiek pranašesniais už kitas gyvas būtybių rūšis, vidine prasme.
Jeigu mes per šį gyvenimą neužmezgame santykių su Viešpačiu, nežinome Dievo vardo, Jo karalystės vietos, nepažystame Jo aplinkos, nežinome ką Jis veikia, tai mes niekuo nesiskiriame nuo visos tos gamtos, kurią mes vadiname laukine ar necivilizuota.
Tikra civilizacija yra tik ta, kuri žino ir laikosi keturių religijos principų: Asketiškumo, švarumo, gailestingumo ir teisingumo.
Tikra civilizacija ir civilizuotas žmogus yra tik tas, kuris aukščiausiu savo gyvenimo tikslu laiko norą išmokti tarnauti Dievui.
Net turint norą išmokti tarnauti Dievui, tai gali užtrukti visą amžinybę.
O kai tokio noro nėra arba nėra žinių, kaip tai daryti arba bendrai ką daryti šiame gyvenime, tada visa ši „Žmogiška“ civilizacija yra panaši į vaikų darželį, kuriame kiekvienas vaikas daro ką nori ir kiekvieną minutę puldinėja iš vieno kampo į kitą vis prie kitokio žaislo.
Nepriklausomai nuo tautybės, religijos, istorinės epochos, lyties kiekvieno žmogaus pirmutinė pareiga – išmokti tarnauti Dievui ir sugrįžti atgal į tikruosius namus.
Kam kalbėti apie gyvenimą po mirties, jeigu jis bus toks pat kaip ir dabar, jeigu mes nemokame gyventi net šį gyvenimą, nors esame prezidentai, seimo nariai, rašytojai, poetai, dailininkai ar milijardieriai.
Su meile
Nuolankiai!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
