Dvidešimt pirmo amžiaus santykiai!
Gegužės 15 diena
Trečiadienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji,
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien Jūsų paskaitymui vieno jauno žmogaus žvilgsnis ir pamąstymai apie šio amžiaus žmonių tarpusavio santykius.
Paskaitykite:
Šiandien per pusryčius sutikau merginą, kurią mylėjau daug metų. Ji jau turi vyrą ir yra nėščia. Kai ją pamačiau, mes pasisveikinome, o paskui susiskambinome. Ir tiesą sakant, kai mes kalbėjomės telefonu, ašaros tekėjo mano skruostais, kaip tirpstantis pavasarį nuo kalnų sniegas. Aš nebuvau taip verkęs per pastaruosius 15 metų, ir aš negalėjau jų sustabdyti.
Prieš 5 metus mes kartu nusprendėme, kad išsiskirsime. Tuo metu draugavome 4,5 metų ir visą tą laiką buvome visiškai atsidavę vienas kitam. Be pertraukų kartu galėjome praleisti 8, 12 ir net 24 valandas ištisomis savaitėmis ir nė kiek nepavargdavome.
Mes valgėme, miegojome, vaikščiojome, sportavome, svajojome, žiūrėjome filmus ir televizorių, ėjome į svečius, kalbėjomės, žaidėme, kovojome ir visur jautėme visišką susikalbėjimą ir tarpusavio supratimą.
Mes buvome vienas kito atspindys. Žinoma, per penkerius metus buvo ir sunkių periodų, kai kartą nešiau ją ant rankų į ligoninę, o ji palaikė mane nuolat nesėkminguose projektuose, kai reikėjo atleisti ir verkti, kai abejojau vienas kitu ir savimi, bet kad ir kas nutiktų, mes visada negalėjome vienas be kito būti ilgiau nei dieną.
Buvome visiškai abstrahuoti nuo pasaulio ir viską, kas vyksta, stebėjome tik iš šalies, turėdami tik miglotą supratimą, kaip gyvena visi kiti. Ir kiekvieną kartą, kai išeidavome į viešumą, nustebdavome, kad pasaulyje yra reiškinys, kai vienas ką nors myli, o kitas leidžia mylėti, kai kas nors santykiuose gali visai nemylėti, o tik nusprendžia būti kartu. Mes to dalyko net nepastebėdavome. Mums tiesiog apie tai pasakodavo draugai, o mes tik gūžtelėdavome pečiais. Ir kiekvieną kartą, kai grįždavome iš pasaulio į savo mažą pasaulį, visiškai nuoširdžiai sakydavome, kad mylime vienas kitą vienodai stipriai ir kaip niekas kitas. Mes tuo tikėjome ir žinojome, kad tai tiesa. Neslėpsiu, kad nebuvome tobuli ir mūsų santykiai patyrė daugybę skirtingų žmogiškų išbandymų, bet tai nesvarbu.
Ir po 4,5 metų santykių mums pasirodė, kad mūsų jausmai apmirė, kad esame šiek tiek kitokie, nei turėtume būti idealiu atveju, kad nebėra aistros ir galbūt mums geriau išsiskirti. Niekada nepamiršiu, su kokiais lūkesčiais skyrėmės. Mums atrodė, kad mes, kaip burlaiviai, leidžiamės į atvirą kelionę ir manėme, kad šis pasaulis pilnas vertingų ir reikšmingų žmonių. Laikėme save jaunais, gražiais, perspektyviais ir kad susirasti sielos draugą bus visai nesunku, nes buvo iš ko rinktis.
Nuo to laiko praėjo 5 metai, ir jei kas kažkada man būtų sakęs, prieš 10 ar 15 metų, kad stebėsiu gyvenimą, kurį matau dabar, niekada nebūčiau patikėjęs.
Dabar matau, kaip pačios gražiausios ir įdomiausios merginos, sėkmingiausi ir žaviausi vaikinai masiškai pasilieka vieni.
Prisimenu, kai atėjome į 1 klasę ir ten sutikome mergaitę, kurią besąlygiškai mylėjo visi berniukai ir nekentė visos mergaitės. Jei būtų kažkas tada man sakęs, kad būdama 25-erių ji tebebus tokia pat graži, bet vieniša ir išsiskyrusi, manyčiau, kad tai pokštas.
Lygiai taip pat nebūčiau patikėjęs, kad mergina, kurią mylėjau kartu su dešimčia vaikinų 8 ir 9 klasėje, būdama 25 metų bus vieniša ir labai graži mama, kaip ir dar viena labai graži ir nepaprastai maloni mano artima draugė, kurią sutikus, mano kvėpavimas sustoja viduje iš džiaugsmo (kaip ir visiems, kurie ją mato) irgi vieniša.
Prisimenu, kaip ji kartą per asmeninį pokalbį pasakojo, kad būdama 17-18 metų pasaulį ir savo ateitį suvokė visiškai kitaip. Ji sakė, kad jai visada atrodė, kad turės viską: turės didelę ir gerą šeimą, turės sėkmingą vyrą ir lygiai taip pat sėkmingus vaikus, kad turės namą ir viską, apie ką visi svajoja.
Bet viskas pasirodė visiškai kitaip. Ji turėjo vyrą, kuris ją mušė, ji skyrėsi, ji sutiko kitus nesąžiningus vyrus ir visa, kas iš to seka.
Ne paslaptis, kad aš lankiau daugybę grožio konkursų ir žinau daugelio likimus, gražiausių mūsų miesto merginų likimus. Ir daugeliu atvejų man jų nepaprastai gaila.
Jei seniau būtų man kažkas sakę, kad šios merginos bus vienišos, nelaimingos ir niekam nenaudingos, būčiau tiesiog nusijuokęs. Ir būtent taip dabar pas jas yra! Ir tiesiog nesiginčykite su manimi, o tiesiog patikėkite manimi. O jei taip yra su jomis, tai yra ir su visais kitomis.
Mano vyriškoje draugų kompanijoje visi beveik sėkmingi žmonės. Visi sportuoja, dirba, yra aktyvūs, su jais malonu kalbėtis, visi yra nuo 22 iki 35 metų amžiaus. Tiesą sakant, mūsų gyvenimo būdas ir požiūris į daugelį vertybių daro mus viena komanda. Ir kas įdomiausia, kad pusė jų yra nevedę. Blogiausia tai, kad aš žinau, kad jie yra visiškai realistiški dėl savo perspektyvos likti tokiais visą likusį gyvenimą.
Kartą susitikome su vienu iš mano artimų draugų, kuris kartą, kaip ir aš, išsiskyrė su savo mergina, manydamas, kad šis pasaulis yra pilnas geresnių atitikmenų. Šį vaikiną pavadinčiau vienu šauniausių vaikinų (jį lengva įsimylėti). Ir jis man pasakė, kad anksčiau niekada net nesvarstė scenarijaus, kad gali likti vienas. Atrodė, kad vis tiek ką nors jis sutiks, bet dabar viskas kitaip. Dabar, visiškai šaltai svarsto, kad visam gyvenimui jis tikriausiai liks vienas.
Ir net nežinau, kas nutiko pasaulyje, kur įvyko šis lūžis, kad kasdien vis daugiau vienišų žmonių.
Dabar man 36 metai. Žinau ir galiu daug ką. Žinau, ką padaryti, kad pas mane visada būtų pinigų, kaip užsitarnauti pagarbą ir pripažinimą.
Išmokau gauti beveik viską, bet aš nežinau, ką daryti, kad išmokčiau įsimylėti. Tai vienintelis jausmas, dalykas, emocija, kurios negalima pasikviesti, sukurti ar pamėgdžioti. Ji mums nepriklauso ir esu įsitikinęs, kad tai Dievo dovana. Ir jeigu yra Dievas, tai Dievas yra meilė. Ir vargas kažkada tai patyrusiam žmogui, nes mes mąstome santykinai ir, kartą patyrę meilę, ateityje jos atrodys, kad yra mažiau, nes meilės pranokti beveik neįmanoma.
Ir jei jūs ką nors mylite dabar, o už mūsų pasaulio ribų yra kažkas, kuris jums atrodo šviesesnis, jaunesnis, įdomesnis, protingesnis, švelnesnis, žinokite, kad visa tai laikina, nes amžina tik meilė.
Šviesos užges, kas jaunas pasens, tai, kas buvo švelnu, taps šiurkštu, kas įdomu taps įprasta, proto aštrumas nublanks, ir tik meilė neturi būtojo laiko.
Jei dabar šalia jūsų yra mylimas žmogus, tada nedrįskite jo palikti. Niekada! Visas jūsų gyvenimas susideda iš 5-6 vertingų žmonių, iš kurių vieną, jei žvaigždės lems, pamilsite, nes jei ne, tai galbūt niekada neišeis kažką mylėti. Neišvaistykite savo laimės ir galimybės ją sukurti, nes paskui gal dėl to gailėsitės.
Ar norite sužinoti, kaip atrodo šis pasaulis?
Tada klausykite ir nedrįskite čia ateiti. Čia nėra nieko, į ką galėtumėte iškeisti meilę. Per 5 metus pradėjau vertinti, kiekvieną sutiktą merginą, kuri gali tiesiog normaliai kalbėti ir bendrauti, juoktis ir džiaugtis gyvenimu.
Pradėjau vertinti žmones, kurie gali bent ką nors pasakyti, galvoti, turėti nuomonę ar kažko norėti.
Įdomu tai, kad tokia savybė kaip „tiesiog būti normaliu žmogumi“ tapo tokia retenybe, kad už tai galima viską atiduoti.
O tokių savybių, kurios jums meilėje atrodo savaime suprantamos, kaip pagarba, gerumas, nuoširdumas, sąžiningumas, čia pasitaiko retai. Meilėje negali būti kitoks, bet čia daugeliui buvimas kitokiu yra išgyvenimo būdas. Viskas čia gražu, viskas šviesu, bet beveik viskas, kas mane taip traukė prieš 5 metus, pasirodė netikra, žalinga ir nuodinga, kaip miško musmirės, kurios kažkodėl visada ryškesnės už baltuosius grybus.
Apskritai aš esu labai laimingas žmogus, nes mano gyvenime buvo laimės. Nors, kodėl taip buvo… bus daugiau. To paties linkiu ir jums. Nepraleiskite to.
Anantara das išmintis:
Meilė iš tikro yra Dievo malonė ir ji priklauso nuo to kiek mes patys jos kažkam duodame.
Dieviškos meilės beveik niekas net nepažysta išskyrus šventuosius ir praktikuojančius pasiaukojimo atsidavimo tarnystę Dievui.
Mes visus mylime proto lygmenyje, nes tikra meilė yra be jokių išskaičiavimų.
Tyra ir tikra meilė yra tik tada, kai atiduodi save kiekvieną akimirką ir nieko už tai nelauki.
Kiekvienas ramiai, kuris skaitysime pagalvokime – ar aš ką nors iš tikro myliu?
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Kas norite pastoviai gauti mano dienoraščių išklotines, užsiregistruokite šioje nuorodoje.
https://contribee.com/anantara-das-vedos-visiems
Noriu paremti
