Naujienos

Gruodžio 27 diena
Trečiadienis
Vrindavanas, Indija

Sveiki mielieji!

Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!

Praėjo pačios didžiausios krikščioniškoje tradicijoje švenčiamos šventės ir žmonėms reikia gyventi toliau.

Kas naujo mano gyvenime?

Vakar su šeima grįžau į Lietuvą.

Taigi mes kaip tik per Kalėdas išvažiavome iš Vrindavano esančio už 150 kilometrų nuo Delio į oro uostą ir naktį, antra valandą nakties, gruodžio 26, išskridome į Europą, į Šveicariją.

Taigi, mano Kalėdos buvo kelionėje, bet tikiu, kad daugelis Jūsų tikrai šventiškai praleidote abi tas dienas.

Didžiausias mūsų rūpestis su žmona buvo, kaip atlaikys kelionės išbandymus Jamini, nes kelionė iš Indijos visgi būna labai ilga.

Ačiū Dievui, viskas buvo gerai.

Vairuotojas, kuris mus vežė iš Vrindavano į oro uostą mus nuvežė, kaip niekada greitai, nors kelyje mašinų buvo tūkstančiai.

Indijos keliuose aš tikriausiai nepavažiuočiau net kelių metrų, nes ten visi važiuoja, kaip kas moka ir kaip kam išeina.

Mašinos nardo ir iš kairės, ir iš dešinės.

Visi signalizuoja, o kartais mašinos vienos krypties juostose atvažiuoja ir prieš eismą.

Bet vietiniams tai įprastas gyvenimas ir jie ten jaučiasi, kaip žuvys vandenyse.

Taigi, oro uostą pasiekėme laimingai, pridavėme lagaminus, praėjome patikrą ir išskridome į Šveicariją.

Per Šveicariją keliavome pirmą kartą, nes pasirodo per Ciurichą buvo pigiausi bilietai.

Kelionė užėmė net devynias valandas praleidžiant ore ir tai mažam vaikui žinoma didelis krūvis.

Bet Jamini kažkaip visą tai atlaikė sėkmingai.

Beveik penkias valandas ji pramiegojo, o likusį laiką mes su ja pražaidėme.

Ciuricho oro uoste pralaukėme beveik keturias valandas, nes vėlavo lėktuvas, bet galiausiai laimingai parskridome namo.

Jamini su mama Indijoje praleido tris mėnesius, todėl man buvo įdomu stebėti jos reakciją į sniegą ir vėją, nes tai naujos stichijos, kurias ji matė trumpai prieš metus.

Tai ji manęs vis klausinėjo žiūrėdama į krentančias snaiges – kas čia?

Namuose ji iš naujo atrado savo žaislus, rūbelius ir kitus daiktus ir visą vakarą mane vedžiojo po kambarį, kad jai kažką nukelčiau iš lentynų arba paduočiau kažkokius tai daiktus iš stalčių.

Štai taip praėjo mūsų sugrįžimas į savo lietuvišką pasaulį.

Vienos šventės praėjo, ateis kitos ir kitos irgi praeis ir mums reikia gyventi toliau.

Žinoma, kad bet kokia šventė pirmiausiai turi įvykti mūsų širdyje.

Pats žinojimas, kad esu gyvas, kad viskas gyva aplink mus jau dabar yra pati didžiausia šventė, kokia tik gali būti mūsų egzistencijoje.

O, jeigu mes suprantame, kad mes nemirtingi, kad mes gyvensime ir toliau po mirties, tai tampa amžina mūsų švente kiekvieną dieną.

Aš linkiu Jums visiems, kurie skaitys mano dienoraštį užaugti iki supratimo, žinojimo ir pajautimo, kad mes, kaip sielos nemirtingi.

Ir tai bent jau kažkiek suvokus, visas gyvenimas tampa šimtus kartų lengvesniu, paprastesniu ir brangesniu.

Šį sekmadienį žmonės paliks senus metus ir lauks Naujų metų.

Aš kviečiu visus atvažiuoti sutikti Naujų metų į Vilnių, į Dvarakos šventyklą.

Jūs pamatysite kitą realybę ir patirsite kitokį jausmą.

Aš atliksiu ugnies ritualą – jagiją ir papasakosiu apie sekančius metus.

Mes klausysimės dvasinės muzikos ir ragausime skanius, dieviškus patiekalus.

Todėl kas gyvenate Lietuvoje atvažiuokite, nes Lietuva tokia maža šalis, kad čia pasiekti bet, kurį kelionės tašką užtrunka ne daugiau kaip keturias valandas.

Tai sudaro mažiau nei pusė laiko skrendant iš Indijos į Lietuvą.

Aš Jūsų labai visų lauksiu.

Su meile!

Jūsų tarnas

Anantara das