Dienoraštis
Liepos 25 diena
Antradienis
Dvaraka, Vilnius
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien tokia pamokanti istorija! Paskaitykite!
Ar įmanoma pabėgti nuo mirties?
Vienas karalius susapnavo, kad pas jį atėjo mirtis.
Sapne jis pamatė stovintį šešėlį ir paklausė:
– Kas tu esi?
Šešėlis pasakė:
– Aš esu tavo mirtis ir rytoj, saulei leidžiantis, ateisiu tavęs pasiimti.
Karalius norėjo paklausti, ar yra koks nors būdas pabėgti nuo mirties, bet negalėjo, nes labai bijojo, kad pradings tas sapnas su mirtimi.
Tačiau sapnas vis tiek užsibaigė.
Karalius labai išsigando.
Jis sunkiai alsavo ir drebėjo iš baimės.
Vidury nakties jis sušaukė savo išminčių tarybą ir paklausė:
Paaiškinkite ką reiškia šis sapnas?
Išminčiai nubėgo į savo namus ir atsinešė savo šventus raštus.
Tie šventieji raštai buvo didelės ir senos knygos.
Ir jie pradėjo tarpusavyje tartis ir ginčytis, diskutuoti ir kovoti, bandant įrodyti vienas kitam, kad jis teisus.
Klausydamasis jų pokalbio, karalius vis labiau ir labiau nusivylė jais.
Jie nesutarė nė vienu klausimu.
Jie priklausė skirtingoms religijoms ir kiekvienas savotiškai buvo teisus.
Jie nepriklausė sau. Jie priklausė kokiai nors tradicijai.
Vienas buvo induistas, kitas – musulmonas, trečias – krikščionis.
Jie atsinešė savo šventraščius ir bandė, ir bandė įrodyti savo tiesą.
Galiausiai jie visai susipyko.
Jie atrodė, kad visiškai išprotėjo nuo savo dogmų.
Karalius buvo labai sunerimęs, nes tekėjo jau saulė.
Jis bandė juos pertraukti, bet jie pasakė:
– Netrukdyk mūsų, nes tavo sapnas – tai rimtas reikalas.
Pagaliau vienas senukas, kuris visą gyvenimą tarnavo karaliui, priėjo prie jo ir sušnibždėjo jam į ausį:
– Tau karaliau geriau bėgti, nes šie žmonės niekada tarpusavyje nesusitars.
– Jie diskutuos ir ginčysis, kol ateis jų pačių mirtis, bet išvados nepadarys.
– Man atrodo, kad jeigu jau mirtis tave perspėjo, kad ji ateis, geriau tu dink iš šių rūmų.
– Bėk kur nors greičiau!
Šis pasiūlymas buvo patrauklus: kai žmogus ko nors negali, jis galvoja apie pabėgimą.
Karalius turėjo labai greitą žirgą ir todėl nieko nelaukęs jis užšoko ant jo ir išjojo.
Jis buvo labai laimingas ir šuoliavo vis greičiau ir greičiau, nes tai buvo gyvybės ir mirties klausimas.
Jis vis atsigręždavo, kad pasižiūrėti, ar paskui jį neseka šešėlis, bet šešėlio nebuvo.
Jis buvo laimingas: mirties nebuvo, jis pabėgo!
Saulei leidžiantis jis buvo už šimtų mylių nuo sostinės.
Jis sustojo po dideliu banjano medžiu, nulipo nuo žirgo, padėkojo tam medžiui sakydamas:
– Tu esi tas, kuris išgelbėjo man gyvybę.
Tačiau tą akimirką jis pajuto tą pačią ranką, kurią jautė sapne.
Jis atsigręžė.
Čia buvo tas pats šešėlis – jo mirtis, kuri ištarė:
– Aš dėkoju tavo žirgui.
– Jis toks greitas!
– Visą dieną laukiau po tuo banjano medžiu ir galvojau, ar tu tikrai suspėsi iki Saulei nusileidžiant čia atjoti?
– Atstumas toks didelis, bet šis žirgas tikrai nuostabus!
– Tu atvykai kaip tik tuo metu, kai turėjai čia būti.
Išmintis:
Mirtis pas mus ateina tada, kai Pats Dievas nusprendžia mus patraukti iš šio gyvenimo.
Mirtis, kaip ir mes, nėra savarankiška savo sprendimuose, ji tiesiog Viešpaties tarnaitė.
Mes bijome mirties tik todėl, kad galvojame, kad mūsų daugiau nebeliks.
Taip, mūsų kūno daugiau tokio nebebus, tačiau mes kaip sielos gyvensime amžinai.
Tai reiškia, kad mes kaip asmenybės niekada nenustojame egzistuoti.
Mūsų gyvenimo uždavinys ir yra – pažinti save, kaip dvasines būtybes.
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
