Gruodžio 20 diena
Trečiadienis
Vrindavanas, Indija
Sveiki mielieji!
Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!
Šiandien Jums žinomo brazilų rašytojo, muzikos tyrinėtojo, profesoriaus Marijaus Raulio Moraiso de Andrãdė (1893 10 09 – 1945 02 25) realizacijos.
Štai ką jis rašė anuo metu:
Aš susiskaičiavau savo gyvenimo metus ir supratau, kad man liko mažiau laiko gyventi, nei gyvenau.
Aš dabar jaučiuosi kaip vaikas, kuris išlošė šokoladinių saldainių dėžutę: pirmuosius jis suvalgo su malonumu, bet kai supranta, kad liko tik keli, tuos likusius pradeda valgyti su didžiausiu pasitenkinimu ir skanaudamas.
Aš neturiu laiko nesibaigiančioms konferencijoms, kuriose svarstomi įstatai, įstatymai, procedūros ir vidaus taisyklės, nes žinau, kad nieko tuo nebus pasiekta.
Aš neturiu laiko taikstytis su absurdiškais žmonėmis, kurie elgiasi neadekvačiai pagal savo amžių.
Aš neturiu laiko kovoti su vidutinybėmis. Ir nenoriu dalyvauti susitikimuose, kuriuose auga visų mūsų ego.
Aš negaliu pakęsti manipuliatorių ir oportunistų. Man kelia nerimą pavydūs žmonės, kurie bando diskredituoti tuos, kurie yra pajėgesni, kad atimti iš jų pareigas, gabumus ir pasiekimus.
Man liko per mažai laiko aptarinėti laikraščių ir žurnalų antraštes. Aš to nenoriu, nes mano siela skuba, nes pakuotėje liko per mažai saldainių.
Noriu gyventi su žmonėmis, kurie yra labai žmogiški. Žmonės, kurie gali juoktis iš savo klaidų. Žmonės, kurie supranta savo pašaukimą ir nesislepia nuo savo pareigų. Tie, kurie gina žmogaus orumą ir nori tik būti tiesos, teisingumo ir teisumo pusėje. Štai dėl ko verta gyventi.
Noriu apsupti save žmonėmis, kurie žino, kaip paliesti kitų širdis. Žmonės, kurie per sunkius gyvenimo smūgius išmoko augti ir išlaikė švelnius savo sielos prisilietimus.
Taip, aš skubu, skubu gyventi su tuo intensyvumu, kurį gali duoti tik branda.
Stengiuosi nešvaistyti nė vieno man likusio saldainio. Esu tikras, kad jie bus skanesni už tuos, kuriuos jau valgiau.
Mano tikslas – pasiekti pabaigą, susitarus su savimi, su artimaisiais ir sąžine.
Manėte, kad turite du gyvenimus, ir staiga suprantate, kad turėjote ir te turite tik vieną gyvenimą.
Išmintis:
Mes savo gyvenimą išvaistome kasdienybėje vaikydamiesi beprasmiškų tikslų ir gyvendami tik dėl savęs.
Mes laiką išvaistome ilgai miegodami, nesuprasdami, kad laikantis dienos režimo mums užtenka aštuonių, septynių, šešių, penkių ar net keturių valandų miego per parą.
Mes laiką išvaistome žiūrėdami absurdiškas televizijos programas, klausydamiesi nesąmoningų žinių, skaitydami romanus, apsakymus, ir kitokį sugalvotą žmogaus proto šlamštą.
Mes laiką išvaistome pirkdamiesi nereikalingų daiktų, stovėdami valandų valandas kamščiuose, laukdami padavėjo restorane ar kavinėje, vietoje to, kad pasigamintume patys sveiką ir dvasinį maistą.
Mes laiką išvaistome ginčydamiesi ir nesikalbėdami, o paskui ieškodami sąlyčio taškų vėl iš naujo pradėti kažkokius tai santykius su savo artimaisiais.
Mes laiką išvaistome dirbdami mums nepatinkanti darbą ar mokydamiesi ne savo profesijos ir nesuprasdami koks iš tikro kiekvieno iš mūsų pašaukimas.
Mes laiką išvaistome valiodamiesi smėlyje prie jūros galvodami, kad jeigu šiek tiek paruduos oda, tai mes atrodysime gražesni.
Mes laiką išvaistome ieškodami madingų drabužių, darydamiesi tatuiruotes, plastines operacijas ir dar kažkaip tai tobulindami tą mūsų kasdien mirštantį fizinį kūną.
Oi, kiek mes išvaistome to laiko!
Iš esmės išvaistome visą mums duotą gyvenimą, kuris buvo duotas savęs, kaip dvasinės esybės pažinimui tik miegui, valgymui, saugumo užtikrinimui, darbui ir pasitenkinimui.
Ar ne laikas prabusti?
Su meile!
Jūsų tarnas
Anantara das
Noriu paremti
