Lapkričio 2-oji – Mirusiųjų atminimo diena – Vėlinės

Lapkričio 2 diena
Ketvirtadienis
Dvaraka, Vilnius

Sveiki mielieji!

Pasidalinkite šiuo dienoraščiu su savo draugais, kad ir jie gautų žinias, kurios Jus padarė daugiau suprantančiais ir sugebančiais!

Šiandien noriu pasidalinti mintimis apie Vėlines, kurios šiandien yra minimos.

Nors ši diena įtvirtinta valstybės įstatymais, kaip nedarbo diena, kaip mirusiųjų paminėjimo diena, tačiau manau net valstybės vadovai, tikriausiai nežino ką iš tikro ši diena reiškia, giliąją – dvasine prasme mums patiems ir mūsų artimiesiems, kurie jau paliko šį žmogiškąjį pasaulį.

Pradėkime nuo termino vėlė.

Vėlės terminė žodžio reikšmė yra siela.

Taigi lapkričio 2 dieną mes iš tikro švenčiame arba minime mūsų artimųjų išėjimo iš šio pasaulio dieną.

Tai reiškia, kad mes tą dieną turėtume prisiminti visus mūsų artimuosius, pažystamus, kurie jau yra išėję iš mūsų tarpo.

Kai mes sakome „mirę“, tai lyg nubraukiame mūsų visų artimųjų tolimesnę egzistenciją, todėl reikėtų geriau vartoti žodį – „išėję“.

Ir iš tikrųjų mūsų artimieji tik išeina iš kūno, jie nemiršta, jie gyvena bent jau pradžioje po išėjimo subtiliajame kūne, kurio mūsų akis negali įžiūrėti dėl savo „plonumo“.

Kai mūsų artimieji palieka šį kūną ir mes tai pavadiname mirtimi, jų subtilius kūnus ir kad jie toliau yra gyvi mato katės, šunys, ekstrasensai, maži vaikai ir t.t., tai reiškia juos mato subtilesnės gyvos būtybės.

Mes nematome tik todėl, kad mūsų sąmonė būna užteršta visokiais materialiais dalykais, reikalais, problemomis ir mes esame per „sunkūs“ pamatyti kažką tai subtiliau.

Taigi, kai siela išeina iš kūno per tą vadinamą veiksmą – mirtį, ji turi protą, intelektą ir netikrą Ego.

Tai reiškia, kad ta asmenybė, kuri mus palieka, nesunyksta, nemiršta ir niekur neprapuola.

Ta asmenybė, kurią mes pažinojome, kaip mamą, tėtę, senelį, močiutę, savo vaiką, brolį, sesę, kaimyną ir t.t. gyvena toliau.

Joks mūsų artimasis neguli jokiame karste ir juo labiau nebegyvena toje duobėje, kurią mes vadiname – kapu.

Kai mes ateiname prie kapo, tai mes tiesiog ateiname prie mūsų artimųjų buvusių drabužių, kurie mums primena apie mūsų buvusius artimus santykius su ta asmenybe, kurią mes vadinome mama, tėčiu, seneliu, močiute ar dar kažkaip kitaip.

Taigi kur gali būti artimieji kai mes ateiname prie kapo?

Atsakymas:

Dažniausiai, jeigu praėjo jau daug laiko po mūsų artimųjų išėjimo – metai laiko ir daugiau, mūsų artimieji, jau gyvena naujuose kūnuose.

Todėl kapinėse, jeigu mes galėtume tik matyti subtilų pasaulį sutiktume tik tuos buvusius žmones, kurie dėl savo sunkios karmos negavo naujo kūno.

Žmogaus sekantį gyvenimą apibrėžia jo mintys ir troškimai kūno palikimo momentu.

Didžioji pasaulio žmonijos dalis nieko nežino apie persikūnijimą, arba tiksliau – reinkarnaciją.

Jeigu kažką ir žino, tai iki galo nesuvokia, kad po šio žemiško gyvenimo mes galime tapti ir šunimis, ir katėmis arba net ilgus žemiško gyvenimo metus galime klajoti kaip šmėklos.

Taigi kur keliauja mūsų artimieji palikę šiuos kūnus, tai yra kai mes sakome – numiršta?

Atsakymas:

Tie žmonės, kurie visiškai šiame gyvenime atsidavė Dievui ir Jam tarnavo, jie keliauja į dvasinį pasaulį pas Dievą, ir ten jie gauna dvasinius kūnus, kurie yra amžini, nes ten nėra senatvės ir mirties, jie gauną absoliutų žinojimą ir jie amžinai gyvena palaimoje.

Tai reiškia, kad jie kiekvieną akimirką jaučia džiaugsmą ir tikrai yra laimingi.

Tie žmonės, kurie šiame gyvenime daug aukoja ir padaro daug gerų darbų, kurie gyvena dorybėje, meldžiasi, po šio gyvenimo keliauja į rojaus planetas, kurių yra nesuskaičiuojama galybė.

Ten priklausomai nuo atliktų dorų darbų kiekio, tokios asmenybės gali gyventi tūkstančius, milijonus, milijardus ir trilijonus metų, kol nepasibaigs gerų darbų sankaupos rezultatai.

Tokios asmenybės ten gyvena tikrai, kaip rojuje, bet po to jos priverstos dažniausiai vėl grįžti į Žemę ir toliau mokytis tarnauti Dievui.

Tie žmonės, kurie turi daug troškimų, gyvena žemišką gyvenimą ir jų gyvenimas persipynęs su darbu, namais, šeimyninę laime, karjera, visokiais žemiškais reikalais, kurie nepridarę daug nuodėmių, vėl gimsta čia Žemėje žmonėmis.

Ir Žemėje tokie žmonės, kaip ir mes, jie toliau gyvena žemišką gyvenimą, kol kažkada prabunda ir užduoda klausimą – kokia gi iš tikro gyvenimo prasmė?

Žmonės, kurie pridaro daug nuodėmių gali gimti Žemėje gaudami žmogaus gyvybės formą, bet gyventi sunkiose gyvenimo sąlygose – Šiaurė, kur vyrauja tik šaltis ir nėra saulės, Afrika, kur nėra vandens ir labai karšta, arba labai kažkurioje skurdžioje pasaulio šalyje, kur yra smurtas, ligos, blogos gyvenimo sąlygos, gali nuo pat gimimo būti su fizine ar protine negalia, trumpai gyventi ir t.t.

Šiais laikais daugybė sielų po to, kai palieka fizinį kūną keliauja į pragaro planetas, nes čia šiame pasaulyje pamynė tiek dieviškus, tiek žmogiškus įstatymus ir kitaip jie negali „persiauklėti“.

Egzistuoja ištisos įvairios pragaro planetinės sistemos, kur kenčia miriadai sielų, kol „atlieka“ jiems paskirtą bausmę už tuos nusižengimus, kurios jos padarė savo ir kitų gyvų būtybių atžvilgiu.

Daugybė buvusių žmonių gauna po šio gyvenimo įvairius kitus ne žmogaus formos kūnus.

Buvę šiame gyvenime žmonėmis, bet prisirišę prie gyvūnų arba kažkokių tai troškimų, kuriais negalima tobulai patenkinti savo sąmonės būnant žmogumi, žmonės gimsta šunimis, katėmis, erkėmis, arkliais, medžiais, žuvimis ir t.t.

Viso mūsų Visatoje yra 8 400 000 kūno formų, kuo gali tapti mūsų artimieji po šio gyvenimo.

Tie, kurie nusižudė, ar juos kažkas nužudė ar netikėtai kažkaip žuvo, dažniausiai kažkurį laiką laukia šmėklos gyvenimas, nes jie negali suvokti, nurimti ir priimti naujos realybės po šio gyvenimo ir todėl dėl savo neramaus proto jie priversti po to kai palieka šį kūną klajoti po šią Žemę.

Todėl tokie neramūs žmonės gali mums sapnuotis, vaidentis, apsėsti mus, namus, gyvulius, būti šalia mūsų, namuose, kapinėse ir panašiai.

Todėl Vėlinių diena iš tikro turėtų būti ne žvakučių, gėlių, vainikų, krepšelių diena – o maldos už mūsų artimuosius diena.

Mūsų artimiesiems nereikalingos jokios žvakės ir jokios gėlės, jie jų negali nei priimti, nei jomis pasinaudoti.

Mūsų artimiesiems reikalingos tik mūsų maldos.

Maldos Dievui už išėjusius yra didžiausia pagalba, kurią galia atlikti gyvas žmogus.

Bet kadangi mes to nebesuprantame, mūsų Vėlinių diena tampa žvakučių deginimo diena, važinėjimo iš vienų kapinių į kitas diena, gėlių vežimo į kapines diena, kapų tvarkymo diena ir susitikimo su giminėmis diena.

Tačiau svarbiausia mūsų misija melstis, melstis ir melstis už mūsų artimuosius tampa neįvykdyta.

Misija tampa neįvykdyta, kadangi mums niekas nepaaiškino, ką daryti Vėlinių dieną, to negavome šeimoje, mokykloje ir visuomenėje, todėl taip kartojasi metai iš metų ir mes vis labiau degraduojame, kol galiausiai ateis laikas po tūkstančių metų, kai gyvieji visai užmirš išėjusius.

Todėl prabuskime ir pagalvokime ko mes patys norėtume atsidūrę anapusiniame gyvenime, kai nebeturėsime rankų, kojų, namų, kai mūsų niekas negirdės ir nematys, kai mūsų sąžinę slėgs padarytos nuodėmės ir neatverta širdis?

Jūsų tarnas

Anantara das